Ortostatinė hipotenzija – tai būsena, pasireiškianti arterinio kraujo spaudimo(AKS) sumažėjimu, pakilus pacientui iš gulimos ar sėdimos padėties į stovimąją.
Pacientai dažnai pasakoja, jog pasikėlus iš lovos ar nuo kėdės aptemsta akyse, svaigsta galva, iškyla pavojus nualpti.
Priežastys:
Dehidratacija – nepakankamas skysčių kiekis organizme gali sąlygoti AKS sumažėjimą atsistojus.
Vaistai – AKS mažinantys, diuretikai, barbitūratai, opiatai, antidepresantai, neuroleptikai gali išprovokuoti OH, gali atsirasti kaip pašalinė reakcija į vaistus.
Nervų sistemos ligos – Parkinsono liga, diabetinė neuropatija, neurodegeneracinės ligos.
Širdies ligos – bradikardija, širdies vožtuvų problemos.
Vyresnis amžius – su amžiumi kraujagyslės praranda elastingumą, kinta autonominė nervų sistema, todėl vyresnio amžiaus žmonės dažniau linkę i OH. Tai dažnai tampa griuvimų bei susižalojimų priežastimi.
Ilgas gulėjimas lovoje – po sunkių ligų, operacijų sumažėja kraujo tūris.
OH mechanizmas
Suaugusiam žmogui pakilus į stovimą padėtį, 300 – 800 ml kraujo susirenka kojų kraujagyslėse.Tai sumažina kraujo kiekį, patenkantį į širdį, todėl laikinai sumažėja minutinis širdies tūris (cardiac output) ir nukrinta arterinis kraujo spaudimas.
Mūsų kraujagyslėse yra specialūs baroreceptoriai, ypač aortoje ir miego arterijose. Šie receptoriai fiksuoja AKS sumažėjimą ir siunčia signalą į smegenis. Smegenys duoda signalą kraujagyslėms susitraukti, o ypač kojose, ir AKS sureguliuojamas. Esant OH, atsakas į pakitusią kūno padėtį gali būti nepakankamas arba pavėluotas.
Įtarus ortostatinę hipotenzija, galima atlikti testą.
Pirmiausia pacientas paguldomas į lovą ir ramiai pagulima ne mažiau kaip 5 min.
Išmatuojamas lovoje AKS ir pulsas.
Lėtai pasikeliama iš lovos į stovimą padėtį.
Išmatuojamas AKS ir pulsas iškart atsistojus, vėliau po 1 ir 3 min.
Ortostatinė hipotenzija nustatoma, kai sistolinis (viršutinis) kraujo spaudimas yra daugiau kaip 20 mmHg arba diastolinis (apatinis) daugiau 10 mmHg sumažėjęs atsistojus iš gulimos padėties.
Norint išvengti ortostatinės hipotenzijos sukeltų galvos svaigimų, griuvimų būtina pacientą mokyti lėtai atsikelti nuo kėdės, lėtai pakilti iš lovos, ypač po ilgo gulėjimo.
Pirmiausiai pacientas keletą minučių sodinamas lovoje su pakeltu galvūgaliu.
Toliau leidžiama pasėdėti keletą minučių ant lovos krašto nuleistomis kojomis ant žemės.
Palankstomos pėdos per čiurnas pirmyn ir atgal, tai suaktyvina raumeninę venos pompą, kraujas greičiau grįžta į širdį ir padidėja kraujo kiekis širdies susitraukimo metu.
Mokinamas ramiai, giliai pakvėpuoti.
Stojantis iš lovos visada būkite šalia.
Svaigstant galvai, esant pavojui nualpti, pasodinkite pacientą arba saugiai paguldykite ant grindų.
VšĮ „Švietimo, sveikatos ir socialinių inovacijų centras“ kartu su partneriais: BĮ „Diemedžio“ ugdymo centru, BĮ „Kretingos rajono švietimo centru“ bei Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynu nuo gegužės mėn. įgyvendino LR Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis finansuojamą projektą pavadinimu: „Tėvystės perdegimo įveika per kultūros ir meno intervencijas: vaiko negalios situacija“. Bendra projekto vertė 42 244, 80 Eur, iš fondo buvo skiriamas finansavimas – 40 132,56 Eur projekto veiklų vykdymui.
Projekto mokslinės vadovės prof. dr. Brigitos Kreivinienės teigimu, tokio pobūdžio projektai yra itin aktualūs, savalaikiai ir labai reikalingi. Tėvams, kurie augina vaikus su psichikos ir elgesio sutrikimais pagalbos reikia tikrai daug. Projektai, kuomet nemokamos paslaugos teikiamos ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose – itin aktualūs. Pastebėjome, kad Klaipėdos, Kretingos ir Šilutės rajono tėvai labai mielai jungėsi į tikslinius mokymus net vasarą. Daugiausia dėmesio sulaukė ištisiniai, ciklais vykdomi pagalbos mokymai ir konsultacijos, dėl to galvojama, jog ateityje reiktų plėsti paslaugas ciklais vykdomų konsultacijų. Tėvai tokiuose mokymuose ir konsultacijose sukuria savo saugią erdvę, yra galimybė su ta pačia grupe gilintis į savo problemų analizę ir spręsti iškylančias problemas.
Šio projekto metu buvo sukurtas specializuotas tinklapis tėvams, auginantiems vaikus su negalia www.neurosensomotorika.lt čia talpinama informacija apie įvairius sutrikimus, bei labai aktualu, kad sukurtas Metodinis vadovas apie kultūros ir meno metus, kurie padeda įveikti stresą: https://www.neurosensomotorika.lt/metodine-medziaga/metodinis-studiju-vadovas/ Siekiant didesnės sklaidos, šis metodinis vadovas laisvai prieinamas ne tik svetainėje, tačiau ir Lietuvos bibliotekose atviros prieigos resursuose.
Į vykdomą projektą įsijungė labai daug Lietuvoje puikiai žinomų lektorių. Doc. dr. Aelita Bredelytė tėvus supažindino su tėvystės perdegimo reiškiniu, požymiais, pagalbos galimybėmis, pristatė šiuo metu vykstančius tyrinėjimus. Psichologė Justina Gervytė-Cechanovičė subūrė tėvus meniniams patyrimams dailės terapijoje, psichoterapinė konsultantė Sonata Lygnugarienė projekte tėvus sukvietė į Filmų terapiją, terapinį skaitymą ir geštalt metodo patyrimus „Kas aš esu?“, doktorantė Indrė Dirgėlaitė pristatė CVT metodą, doc. dr. Indrė Dirgėlienė – interviziją ir etnokultūrinę terapiją. Ilgiausiai truko psichologės Renatos Jasevičienės biblioterapijos terapiniai ciklai organizuoti tėvams ir vaikams, meno terapijos užsiėmimai vaikams su Vida Miškine.
Projekto vadovės teigimu, „šie septyni mėnesiai įgyvendinant projektą pavadinimu „Tėvystės perdegimo įveika per kultūros ir meno intervencijas: vaiko negalios situacija“ praskriejo kaip viena diena. Šiame projekte turėjome įvairiausių patirčių – nuo sudėtingų, nuovargio, išsekimo situacijų iki naujos pradžios, pozityvių akimirkų, šviesos, įgalinimo momentų. Projekto kelyje sutikome labai daug tėvelių, kurie augina ypatingus vaikus. Kiekvienas susitikimas mums buvo didžiulė šventė, o tai, kad tėveliai taip gausiai jungiasi į grupes ir patyrimus – buvo nuostabiausias mūsų darbo įvertinimas bei šio projekto prasmingumas. Daugybė padėkos laiškų ir žinučių mus pasiekė po kone kiekvienų mokymų. Sutikome ir daug vaikučių bei jaunuolių, kurie atvėrė mums savo brangias širdis ir mus įsileido. Esame labai dėkingi už pasitikėjimą ir dovanojamą meilę“.
Taip pat šiame projekto įgyvendinimo kelyje labai daug prisidėjo ne tik partneriai, tačiau ir jų kolegos, klasteriai bei juose savanoriaujantys ir dirbantys žmonės: Aurelija Kasparavičienė (Šilutės raj.), Vaidota Vaišienė (Kretingos raj.), Vilija Jonušaitytė-Brosse (Klaipėdos raj.) bei VšĮ „Elgesio sprendimai“ ir „Mažojo Princo Akademija“ bei nuostabios Loreta Latakienė ir Rita Karvelienė.
Net 1 iš 4 senyvo amžiaus pacientų ligoninėje išsivysto delyras. Deja, ši būklė ne visada diagnozuojama arba nustatoma per vėlai.
Dažnai medicinos personalas turi per mažai žinių apie šią būklę. Slaugytojų vaidmuo ypač svarbus delyro diagnozavimui jo pradinėse stadijose. Glaudžiai bendraudami su pacientais, matydami juos ištisą parą, patyrę slaugytojai anksti gali nustatyti prasidedantį delyrą ir apie tai informuoti gydytoją.
Kas yra delyras?
Delyras – tai ūmus, praeinantis smegenų funkcijos sutrikimas, kuris pasireiškia sąmonės sutrikimu, dezorientacija, haliucinacijom, kognityvinių funkcijų susilpnėjimu, koncentracijos sutrikimu, sutrikusiu miego ritmu, sumažėjusiu arba priešingai suaktyvėjusiu psichomotoriniu tempu.
Apie 20- 45 proc. sergančių senyvo amžiaus žmonių patiria delyrą. Apie 30-35 proc. būdingas hiperaktyvus delyras, kuris pasireiškia motoriniu neramumu. Apie 20-25 proc. – hipoaktyvus delyras, pasireiškiantis apatija, mieguistumu. 40- 45 proc. būdingas mišrus delyras, kuomet simptomai kinta paros eigoje.
Prasidėjus delyrui stebimas paciento mieguistumas, sumažėjusi dėmesio koncentracija, pakitęs miego ritmas. Žmogui yra sunku suprasti, kas sakoma, būdingi klaidingi įsitikinimai, regos haliucinacijos.
Labai dažnai pacientams sutrinka atmintis bei orientacija įvykiams “čia ir dabar“.
Delyras gali trukti nuo kelių valandų iki kelių savaičių.
Kuo žmogus labiau nusilpęs fiziškai bei kuo labiau susilpnėjusios jo kognityvinės funkcijos, tuo daugiau galimybių išsivystyti delyrui.
Delyrinė būklė įvardijama kaip sunki būklė ir neretai baigiasi funkciniu pažeidimu ar net mirtimi.
Delyrą predisponuojantys faktoriai:
Senyvas amžius
Kognityvinis susilpnėjimas
Prasta bendra būklė bei nepakankama mityba
Regos bei klausos susilpnėjimas
Lėtinės ligos
Gausus vaistų vartojimas
Preterminalinės būklės sergant sunkiomis ligomis, o taip pat onkologinės ligos.
Kas iššaukia delyrą?
Ūmios somatinės ligos – infekcijos, širdies infarktas, smegenų insultas.
Nukraujavimo sukelta anemija
Žemas arba aukštas gliukozės kiekis kraujyje
Dehidratacija
Kaulų lūžiai bei kiti sužalojimai
Vidurių užkietėjimas arba šlapimo susilaikymas
Skausmai
Kritimai
Miego trūkumas
Per didelė stimuliacija
Pagalba
Atpažinkite ir stebėkite ūmiai atsiradusius smegenų funkcijos pakitimus.
Susirinkite išsamią informaciją iš paciento artimųjų ar medicinos personalo, kurie gerai pažįsta pacientą. Pagrindiniai klausimai:
Kada simptomai prasidėjo?
Ar pasikeitimas įvyko staiga?
Ar pacientas pradėjo vartoti naujus vaistus?
Ar pacientas iš anksčiau turėjo kognityvinių funkcijų susilpnėjimą?
Kokia įprastinė paciento būklė, funkcinis lygis?
Ar pacientas nenutraukė staiga alkoholio vartojimo?
Ieškokite delyro priežasčių
Ar galėjo delyrą sukelti vaistai ? (žiūrėkite vaistų priedą)
Nepastebėta infekcija arba ūmi liga
Kritimas su kaulų lūžiu
Žemas deguonies įsotinimas
Dehidratacija su elektrolitų pusiausvyros sutrikimu
Kraujavimas
Prasta mityba bei žemas gliukozės kiekis kraujyje
AKS kritimas
Skausmai
Šlapimo susilaikymas
Vidurių užkietėjimas
Lėtinių ligų pablogėjimas
Stresas – mažai miego, aplinkos pasikeitimas, nerimas, emociniai sukrėtimai
Sekite paciento smegenų būklę, elgesį.
4. Atlikite šiuos tyrimus
Išmatuokite AKS, pulsą, temp, deguonies įsotinimą
Atlikite šlapimo tyrimą
Išmatų tyrimą dėl slapto kraujavimo
Užrašykite EKG
Kraujo tyrimus – hemoglobinas, leukocitai, CRB, gliukozė, elektrolitai, kreatininas, GFR ir kepenų rodmenys
Digoksino kiekis kraujyje, jei vartoja šiuos vaistus
Gydymas ir sekimas
Gydant delyrą yra svarbiausia atrasti jį iššaukusią priežastį, tačiau ne visada pacientas greitai pasveiksta net ir taikant tinkamą gydymą.
Delyro gydymą sudaro:
Jį sukėlusių priežasčių išsiaiškinimas ir koregavimas. Pavyzdžiui, deguonies tiekimas, skysčių lašinimas, skausmo malšinimas, temperatūros mažinimas, šlapimo kateterio įvedimas.
Paciento vartojamų vaistų peržiūrėjimas, ar galėjo jie būti delyro priežastimi.
Aplinkos koregavimas – rami aplinka, artimieji šalia, pažįstamas personalas, geras miegas, gera mityba, matomoje vietoje laikrodis, kalendorius, geras apšvietimas dieną, naktį – ramybė, veikiantis klausos aparatas, tinkami akiniai, vengti tv, radijo bei kitų triukšmą keliančių aparatų.
Jei pacientas darosi neramus, išsivysto psichotiniai simptomai, būtina susisiekti su gydytoju.
Kiti CNS veikiantys vaistai – donepezil, ličio preparatai, diazepamas.
Antibiotikai ir sulfanilamidai.
Vaistai, veikiantys virškinimo sistemą – cerukal, omeprazol, , nexium, loperamid.
Antihistamininiai vaistai –zyrtec, cetirizinas.
Iš dalies delyro galima išvengti užtikrinant pacientui pakankamą skysčių tiekimą bei gerą mitybą, gerą aplinkos organizavimą, kai yra paprasta orientuotis vietoje ir laike, taip pat svarbu savalaikis ūmių ligų gydymas, akinių, klausos aparato devėjimas, kai tai būtina ir tinkamas darbo ir poilsio režimas, kokybiškas miegas.
Parengta pagal “I am delirium aware“ konferencijos medžiagą
Knygų skaitymas gerina mūsų susikaupimą, atmintį, ugdo empatiškumą, bendravimo įgūdžius. Tai ne tik puikus ir prasmingas laiko praleidimas, kartu vienas iš metodų įveikti patiriamą stresą, gerina mūsų psichinę sveikatą. Mokomės skaitydami, taip renkame žinias, kurias paskui įtvirtinti reikia įgūdžių. Taigi, šiandien kalbame apie Terapinį skaitymą ir jo naudą.
Biblioterapija ar Terapinis skaitymas?
Galima diskutuoti, ar biblioterapija ir terapinis skaitymas yra sinonimai, ar šie terminai reiškia skirtingus patyrimus. Lietuvos biblioterapijos asociacijos narė, biblioterapijos praktikė bei pirmosios Lietuvoje biblioterapijos knygos autorė dr. Daiva Janavičienė sako, kad jai biblioterapijos terminas tikslesnis, tačiau abu jie kone sinonimai. Jos teigimu, „biblioterapija apibūdina tam tikro dokumento skaitymą ar naudojant kitą gilinimosi į turinį metodą, kuomet teikiama pagalba asmeniui. Biblioterapija skirstoma į klinikinę, reabilitacinę ir rekreacinę. Klinikine biblioterapija siekiama emocijų pažinimo ir socialinio elgesio bei santykių kaitos.
Skaitymas iš esmės žmogui teikia rekreacinę, edukacinę naudą“. Tyrėjos teigimu, „biblioterapijos nauda kildinama iš gilias istorines šaknis turinčio fakto, kad užrašas virš įėjimo į senovės biblioteką Egipte skelbė, kad tai „sielos vaistinė“. Tuo tarpu reabilitacinė arba edukacinė biblioterapija besiremianti skaitymu yra orientuota į asmens tobulėjimą, sudėtingesnio etapo įveikimą, kuris turi psichosocialinę naudą žmogui.
Knygų nauda
Knygų skaitymas iš esmės gali būti naudingas kaip žinių ir mokymosi šaltinis, skaitydami sužinome kažką nauja. Kita vertus, knyga ir įsitraukimas į skaitymą gali mus nukelti į naujus, nepatirtus nuotykius, teikti didžiulį pasitenkinimą, leisti išgyventi skirtingų herojų gyvenimus. Moksliniai tyrimai rodo, jog bent 30 minučių skaitymas gali sumažinti kraujospūdį, pulsą ir sumažina psichologinį stresą. Taip pat skaitymas bei dalijimasis mintimis grupėje plečia žmonių emocines, socialines, komunikacines kompetencijas.
Terapinis skaitymas – kas tai?
Margaret E. S. Forrest analizuoja, kad terapinio skaitymo nauda gali būti įvairi. Iš esmės, terapinis skaitymas gali būti suprantamas kaip „terapinis atrinktos literatūros naudojimas kartu su terapeutu“. Dr. D. Janavičienės teigimu, „biblioterapija yra pagalba žmogui per gilinimąsi į tekstus. Šis terminas žinomas jau daugiau nei 100 metų, o metodo kilmė siejama su faktais iš senovės istorijos. Terapinis skaitymas yra pagalba žmogui, tai gali padėti jam prisitaikyti sunkioje situacijoje, sumažinti vidinę įtampą, rasti atsakymus į egzistencinius, savęs pažinimo, vertybių klausimus.“
Mokslinės studijos rodo, kad terapinis skaitymas naudingas ne tik patiriant stresą ar ieškant atsakymų į gyvenimo dilemas. Terapinis skaitymas gali būti sėkmingai naudojamas, siekiant padėti vaikams bei suaugusiems, kurie susiduria su įvairiais gyvenimo pokyčiais, pavyzdžiui: išsiskyrimu, tėvų skyrybomis, įvaikinimu ar globa. Bei problemomis, kaip pavyzdžiui, esant dėmesio sutrikimui, negaliai, turint sveikatos problemų ir pan. terapinis skaitymas sėkmingai taikomas ir vaikams bei jaunuoliams su Aspergerio sutrikimu, kuomet procesas padeda jiems išplėsti savo ir kitų emocijų supratimą, geriau suprasti ir interpretuoti įvairias socialines situacijas.
Terapinis skaitymas depresijos įveikai
Geštalto terapijos praktikės Sonatos Lygnugarienės teigimu, „terapinis skaitymas gali būti naudingas daugeliui žmonių. Terapinis skaitymas gali būti kaip saviterapija. Unikalumas slypi tame, kad trumpas tekstas leidžia tyrinėti save kaip dvasinę asmenybę, pažvelgti į slapčiausias sielos gelmes. Todėl terapinio skaitymo užsiėmimai orientuoti į savęs pažinimą bei dvasinį augimą“. Štai autorės Forrest teigimu, mokslinė studijų analizė parodė, jog terapinis skaitymas dažniausiai analizuojamas kaip pagrindinis arba papildomas depresijos įveikos metodas, kuris itin svarbus psichinės sveikatos stiprinimui. Tokiais sėkmės atvejais dažniausiai kalbama apie klinikinę biblioterapiją, kuomet medicinos specialisto vedamas skaitymas naudojamas papildomai greta taikomo gydymo, kognityvinės elgesio terapijos bei kitų metodų. Veikiant komplekse, terapinis skaitymas gerina žmonių, sergančių depresija gyvenimo kokybę, bet ir padeda įveikti esančias kitas problemas, kaip: žalingus įpročius, valgymo sutrikimus, gali būti naudinga valdant panikos priepuolius.
Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
VšĮ „Švietimo, sveikatos ir socialinių inovacijų centras“ kartu su partneriais: BĮ „Diemedžio“ ugdymo centru, BĮ „Kretingos rajono švietimo centru“ bei Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynu pradeda įgyvendinti LR Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis finansuojamą projektą pavadinimu: „Tėvystės perdegimo įveika per kultūros ir meno intervencijas: vaiko negalios situacija“. Bendra projekto vertė 42 244, 80 Eur, iš fondo yra skiriamas finansavimas – 40 132,56 Eur projekto veiklų vykdymui.
Vykdančių partnerių Projekto atidarymas
Projekto mokslinė vadovė prof. dr. Brigita Kreivinienė įvykusiame projektą vykdančių partnerių pirmajame atidarymo renginyje teigė, jog „Lietuvoje seniai kalbame apie „perdegimą“, jo reiškinį darbinėje aplinkoje. Tuo tarpu apie tėvystės perdegimą daugiau imta kalbėti ir tyrinėti apie 2018-uosius.
Į tėvystės perdegimo reiškinį žiūrima holistiškai, t.y., nagrinėjant šeimos fizinę, psichinę, socialinę, emocinę sveikatą, bei ieškodami prielaidų jai užtikrinti. Lietuvos ir užsienio tyrinėjimai bei praktika rodo, jog plečiasi vaikų sergamumo psichinėmis ligomis duomenys, jų kasmet daugėja“. Ypatingoje Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno aplinkoje birželio 8 d. įvykusiame susitikime partneriai aptarė, jog pagalbos tėvams ir vaikams poreikis poreikis auga, todėl šis savalaikis projektas bus svarbus prisidedant prie tėvų sveikatos stiprinimo bei vaikų su psichikos sutrikimais integracijos.
Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis finansuojamo projekto: „Tėvystės perdegimo įveika per kultūros ir meno intervencijas: vaiko negalios situacija“ įgyvendinimo komanda.
Nors ir nepakanka mokslinių duomenų, leidžiančių teigti, kad tėvai, auginantys vaikus su psichikos ir elgesio sutrikimais dažniau susiduria su tėvystės perdegimo sindromu, tačiau, nepaneigiama, jog šios šeimos susiduria su didesniais biologiniais, vystymosi, mokymosi, psichologiniais, socialiniais bei stigmatizavimo sunkumais ir iššūkiais. O šie reiškiniai kaip sudėtiniai gali prisidėti prie tėvystės perdegimo išsivystymo. Šiuo projektu bus siekiama ne tik plėsti žinias, tėvystės problemų sprendimų įgūdžių plėtrą, sveikatos stiprinimą per inovatyvias metodikas, tačiau ir organizuojant intervizijas, meno ir kultūros prieinamumo metodus.
Taip pat, kita problema, kurią sprendžia šis projektas – vaikų ir jaunuolių su psichikos sutrikimais neurosensomotorinės problemos ir žinios apie tai. Pasaulinio lygio mokslininkai kalba apie tai, jog net 95 proc. vaikų ir jaunuolių, turinčių psichikos sutrikimus, susiduria su neurosensomotorinėmis problemomis, o jų nesprendimas, nesupratimas apie šias problemas įtakoja ir prastesnę integraciją į bendruomenę. Taigi, šiame projekte numatytos įvairios veiklos, kurios iš dalies prisidės prie metodinės sklaidos bei supratimo vykdymo Klaipėdos, Kretingos ir Šilutės rajonuose, tačiau tuo neapsiribos.
Projekto veiklose numatyta įdiegti naują metodinę interneto svetainę, sukurti metodinį vadovą apie neurosensomotorikos problemas ir kultūros bei meno metodų prieinamumą, bus organizuojami žymių Lietuvos profesionalų, psichoterapeutų, psichologų, biblioterapeutų, intervizorių ir kt. specialistų mokymai tėvams ir vaikams su psichikos ir elgesio sutrikimais.
Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
Kraują skystinantys vaistai tablečių forma skiriami profilaktiškai pacientams, kurie yra didesnėje rizikoje kraujo trombų išsivystymui arba gydymui, kai trombai išsivysto ir kemša kraujagysles.
Dažniausios priežastys peroralinių antikoaguliantų skyrimui yra šios:
Giliųjų venų trombozė – kai trombas susidaro kojų, šlaunies ar dubens venose.
Plaučių embolija
Prieš operacijas – šlaunies, kelio sąnario keitimo ir kt.
Prieširdžių virpėjimas – didelė smegenų insulto rizika, o ypač vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems dar ir širdies nepakankamumu, diabetu, aukštą AKS turintiems, širdies infarktu, krūtinės angina.
Didelio laipsnio širdies nepakankamumas bei turintiems dirbtinį širdies vožtuvą.
Aspirinas arba acetilsalicilo rūgšis – vienas labiausiai žinomų ir plačiausiai naudojamų vaistų kraujo trombų profilktikai ir gydymui. Paprastai profilaktiškai skiriama nedidelė dozė aspirino 75 -100 mg, tačiau jei trombas jau atsirado būtina mažiausia 300 mg dozė, kad praeitų kepenų barjerą ir pasiektų trombą.
Mažesnėmis pašalinėmis reakcijomis pasižymi Klopidogrel (Plavix). Tyrimai rodo, jog vartojant šį vaistą geresnės širdies infarkto bei galvos smegenų insulto išeitys.
Kraujo krešėjimo faktorius slopinantys vaistai – tai vieną ar kelis kraujo krešėjimo faktorius slopinantys vaistai.
Warfarinas (Orfarinas, Marevan) – vitamino K antagonistas. Vitaminas K yra būtinas keletui kraujo faktorių susidarymui (faktorius II, VII, IX, X), kurie būtini kraujo krešėjimui.
Warfarinas jau esančių kraujo faktorių nepanaikina, tačiau blokuoja naujų susiformavimą. Jau esantys faktoriai kraujo sistemoje cirkuliuoja ir palaipsniui išnyksta per 3-5 dienas, tai būtina žinoti pradėjus gydymą. Esant trombams skiriama dažniausiai pradžioje heparino, kol warfarinas pasiekia norimą terapinį efektą.
Warfarinas vartojamas trombų profilaktikai esant prieširdžių virpėjimui, turintiems dirbtinius širdies vožtuvus, po giliųjų venų trombozės ir plaučių embolijos.
Gydymo efektas kontroliuojamas matuojant kraujyje INR bei protrombino aktyvumą.
Esant trombams venose, sergant lėtiniu prieširdžių virpėjimu – INR turėtų būti 2-3.
Turintiems dirbtinį širdies vožtuvą – INR 2,5 – 3,5.
Jei INR pakilo 4,5 – didelė kraujavimo rizika, pvz smegenyse.
Jei INR mažas – iškyla trombų rizika, todėl vartojant warfariną būtina nuolatinė gydytojo priežiūra bei kontroliniai kraujo tyrimai, kurių pagalba dozuojami vaistai.
Vartojant warfariną būtina žinoti, jog vaisto efektyvumą gali paveikti kiti vaistai, maistas, gėrimas.
Warfarinas nevartotinas su nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais – ibumetinu, naproksenu, diklofenaku (tepalą galima vartoti), aspirinu. Stiprina Warfarino poveikį.
Jonažolės gali sumažinti warfarino poveikį.
Maisto produktai gausūs K vitamino, gali sumažinti warfarino poveikį. Dažniausiai žaliosios lapinės daržovės.
Alkoholis, o ypač dideli jo kiekiai padidina INR rodiklius ir didina kraujavimo riziką.
Naujos kartos geriamieji antikoaguliantai
Šie vaistai yra tiek pat efektyvūs kaip ir warfarinas bei mažos molekulinės masės heparinai. Juos naudoti patogu, nereikia atlikinėti kraujo tyrimų kas 4-6 savaites, geriama nustatyta dozė kasdien. Šie vaistai yra brangesni, tačiau sumažėja vizitų pas gydytoją, kraujo tyrimų atlikinėjimų.
Naujieji antikoaguliantai
Apiksaban (Eliques)
Dabigatran (Pradaxa)
Rivaroksaban (Xarelto)
Edoksaban (Lixiana)
Trūkumai
Išgėrus dideles šių vaistų dozes suicidiniais tikslais, nėra jiems antidoto (priešnuodžio), išskyrus vaistą – dabigatran (Pradaxa).
Nėra specifinių kraujo tyrimų, kurie atspindėtų šių vaistų antikoaguliacinį poveikį, todėl perdozavimas dažnai pastebimas tik prasidėjus kraujavimui. Jei kraujuojama į smegenis – iškyla grėsmė gyvybei.
Naujos kartos antikoaguliantai yra trumpo veikimo. Tai reiškia, jog užmiršus išgerti dozę, vaisto efektas greitai sumažėja, o tai gali paskatinti trombų atsiradimą.
Visada gerkite gydytojo nustatytą vaisto dozę. Jei vieną dieną pamiršote išgerti vaistų, negerkite dvigubos dozės.
Jei vartojate warfariną, gerkite jį tuo pačiu dienos metu.
Jei lankotės pas dantų gydytoją ar kitą specialistą poliklinikoje, ligoninėje, būtinai informuokite apie vartojamus kraują skystinančius vaistus.
Kiti bereceptiniai vaistai, maisto papildai, alkoholis, gali turėti įtakos kraują skystinančių vaistų poveikiui, ypač warfarinui. Pasitarkite su gydytoju ar vaistininku.
Pastebėjus kraujosruvas ant odos, prasidėjus kraujavimui iš nosies, gleivinių, būtinai kreipkitės į gydytoją.
Visada atidžiai perskaitykite vaistų informacinį lapelį.
Injekcija į raumenis daugeliui slaugytojų yra įprasta, rutininė procedūra, dažnai atliekama automatiškai, daug negalvojant ir nesvarstant. Neretai tai viena pirmųjų rimtesnių manipuliacijų, kurios išmokstama pirmajame medicinos kurse.
Injekcijos į raumenis – tai vaistų suleidimas į raumenis, kai reikalinga gana greita vaisto absorbcija bei prailgintas vaisto veikimas.
Injekcijos vieta
Suleidus vaistus į raumenis, vaistai susikaupia po raumens fascija bei riebaliniu poodiniu sluoksniu bei gana sparčiai absorbuojami į kraujo tėkmę per raumenų skaidulas.
Injekcijos vietos pasirinkimas priklauso nuo leidžiamų vaistų, jų kiekio, paciento amžiaus bei būklės.
Išskiriamos 3 raumenų grupės, tinkamos injekcijoms į raumenis:
Žasto deltinis raumuo
Deltinis rankos raumuo fiziologiškai yra gana nedidelės raumenų masės, tad injekcijos į šį raumenį rekomenduojamos iki 2 ml. Ši vieta tinka imunizacijai bei vyresniems vaikams.
2. Sėdmenų raumenys
Plačiausiai naudojama vieta, atliekant injekcijas į raumenis. Rekomenduojama injekuoti vaistus į šiuos sėdmens raumenis:
Šoninis sėdmenų raumuo (lot. ventrogluteus) tinka injekcijoms iki 3 ml, šis raumuo neturi didelių praeinančių nervų ar kraujagyslių, gana arti riebalų sluoksnis, gera vaistų absorbcija, ypač tinka atlikti aliejinėms depo tipo injekcijoms.
Užpakalinis sėdmenų raumuo (lot. dorso gluteus) – rekomenduojama injekcijoms iki 4 ml, tačiau šios dalies raumens naudojimas yra susijęs su rizika pažeisti sėdimąjį nervą, o taip pat šioje vietoje gana platus kraujagyslių bei nervų tinklas. Taip pat čia vyksta lėtesnė vaistų absorbcija, o tai padidina riziką vaistų sankaupai raumenyje bei vaistų perdozavimui.
3. Keturgalvis šlaunies raumuo, o ypač tiesusis šlaunies raumuo (lot.rectus femoris) bei šoninis platusis (lot.vastus lateralis).
Tiesusis šlaunies raumuo bei šoninis platusis šlaunies raumuo rekomenduojami injekcijoms į raumenis iki 5 ml suaugusiems žmonėms.
Vaikams ir kūdikiams injekcijas į raumenis bei gilias poodines injekcijas rekomenduojama atlikti į priekinę šoninę šlaunų dalį. Injekcijos į sėdmenis vaikams nerekomenduojamos. Injekuojamų vaistų kiekis 1-3 ml.
Yra įrodymų, jog mažesni suleidžiamų vaistų kiekiai užtikrina geresnę absorbciją bei mažiau kyla pašalinių reakcijų.
Yra rekomendacijų, didesnius nei 4-5 ml vaistų kiekius suleisti atskiromis injekcijomis.
Kokią adatą pasirinkti?
Adata injekcijoms į raumenis turi būti pakankamo ilgio, kad praeitų poodinius riebalus ir pasiektų raumenis.
Mitas – atliekant injekcijas į raumenis mėlyna adata 23 G, mažiau skauda, nei injekuojant vaistus žalia adata 21 G. Kitas mitas, jog žalia adata tinka tik nutukusiems pacientams. Pagrindinį vaidmenį čia atlieka adatos ilgis. Injekcijos į raumenis tikslas – kad vaistai pasiektų raumenis, o ne tik paodį.
Suaugusiems rekomenduojamos adatos ilgis – 25mm -38mm.
Vaikams -16 mm
Tačiau visada būtina atsižvelgti į individualius skirtumus – amžių, poodinius riebalus, lytį. Ilgesnės adatos gali prireikti moterims, sveriančioms 60-90 kg.
Odos paruošimas
Prieš daug metų buvo mokama prieš injekcijos atlikimą odą dezinfekuoti trimis tamponėliais. Rekomendacijos šiuo klausimu per paskutinius dešimt metų pasikeitė. Anot PSO, sveikiems, jauniems asmenims, turintiems sveiką, nepažeistą odą, odos dezinfekavimas nėra būtinas prieš injekciją.
Tuo tarpu siūloma odą dezinfekuoti tik vyresniems žmonėms arba turintiems susilpnėjusį imunitetą, o taip pat jei injekcija atliekama šalia infekuotos ar bakterijomis užkrėstos vietos.
Be abejo, būtina atsižvelgti ir medicinos įstaigose esančius higienos standartus bei rekomendacijas.
Paciento padėtis
Tinkama paciento padėtis sumažina paciento diskomfortą injekcijos metu. Čia svarbiausia – raumens atpalaidavimas. Injekuojant vaistus į deltinį raumenį, paprašykite, jog pacientas uždėtų plaštaką ant juosmens.
Atliekant injekcijas į sėdmenis ar šlaunis, paprašykite paciento atsigulti ant šono kniūbsčiomis, sulenkti kojas per kelius ar kojų pirštus nukreipti į išorę, taip pat galima atlikti ir sėdimoje padėtyje.
Mitas – atliekant injekcijas, svarbu neįsmeigti adatos iki jos sustorėjimo, būtina palikti kelių milimetrų tarpą tarp odos ir adatos sustorėjimo. Dažnai ši situacija aiškinama, jog tarpas būtinas tam, kad jei adata nulūžtų, būtų galima lengviau ją ištraukti. Šis mitas gajus nuo tų laikų, kai būdavo naudojamos daugkartinės sterilizuojamos adatos, kurios aukštoje temperatūroje nuo dažno naudojimo pasižeisdavo, naudojant vienkartines adatos, tai nėra būtina.
Atlikimo technika
Injekcijos į raumenis dūris turėtų būti atliekama tarsi strėlytės metimas į taikinį – staigus ir tikslus. Rekomenduojamas dūrio kampas 90 laipsnių.
Vaistų suleidimo greitis – 1ml per sekundę, o taip pat reikėtų atsižvelgti ir į vaistų gamintojo rekomendacijas.
Prieš ištraukiant adatą po vaistų suleidimo, rekomenduojama apie 10 sek palaukti, taip išvengiama vaistų išbėgimo.
Ar reikia aspiruoti – atitraukti stūmoklį atgal, patikrinti ar nepataikėm į kraujagyslę įvedus adatą į raumenis?
Paprastai ne, nebent injekcijai pasirenkama platų kraujagyslių tinklą turinti vieta – užpkalinis sėdmens (lot.dorsogluteal) raumuo.
Injekcijų į raumenis komplikacijos ir rizikos
Komplikacijos dažniausiai kyla dėl prastos atlikimo technikos, žinių, įgūdžių trūkumo, nepakankamos slaugytojo kompetecijos.
Sėdimojo nervo pažeidimas gali atsirasti dėl klaidingai atliekamos injekcijos, o tai gali sukelti ilgalaikį skausmą ir net paralyžių, todėl mažiau įgudusiems slaugytojams nerekomenduojama injekuoti vaistų į užpakalinį sėdmenų raumenį.
Dažniausios netinkamos injekcijos į raumenis komplikacijos:
Kraujavimas
Abcsesas
Celiulitas
Audinio nekrozė
Granuloma
Raumens fibrozė
Kontraktūros
Hematoma
Kraujagyslių, kaulų bei periferinių nervų pažeidimai
Skausmas
Tendonitas
Infekcija
Slaugytojo žinios ir įgūdžiai yra būtini siekiant išvengti nereikalingų komplikacijų. Būtina išmanyti anatomiją bei anatomines ribas paciento kūne, kad būtų galima teisingai pasirinkti injekcijų vietas.
Skausmas
Ar injekcija į raumenis bus skausminga, priklauso nuo daugelio faktorių:
Paciento nerimo/baimės
Paciento padėties injekcijos metu
Suleidžiamo vaistų kiekio ir suleidimo greičio
Injekcijos technikos
Pasirinktos injekcijos vietos
Adatos storio ir ilgio
Taip pat siūlomos kelios strategijos skausmo mažinimui:
10 sek spaudžiama vieta pirštu, kur bus injekuojami vaistai.
2 adatų naudojimas – viena adata pritraukiami vaistai, kita – leidžiami vaistai į raumenis.
Ilgesnės adatos naudojimas, bei pasirinkimas – šoninis sėdmens raumuo.
Dėmesio nukreipimas, ypač atliekant injekcijas vaikams.
Pastebėtas lyčių skirtumas vertinant injekcijų į raumenis skausmingumą. Moterys dažniau nei vyrai skundžiasi skausmu atliekant injekcijas į raumenis. Tai siejama su raumenų ir riebalinio audinio fiziologija, kuo daugiau riebalinio audinio, tuo daugiau skausmo receptorių.
Trumpa santrauka kaip atlikti injekcijas į raumenis
Nusiplaukite ir dezinfekuokite rankas, kad sumažintumėt infekcijos riziką.
Patikrinkite paciento tapatybę.
Paruoškite pacientą ir informuokite, ką darysite.
Paguldykite ar pasodinkite pacientą.
Būkite susipažinęs su vaistu, indikacija, doze, skyrimo būdu, kokiu greičiu injekuosite, kokie galimi pašaliniai reiškiniai.
Visada teikite pirmenybę šoniniam sėdmens raumeniui (ventrogluteal), o ypač atliekant gilias injekcijas į raumenis.
Apžiūrėkite odą bei įvertinkite pacientą.
Jei injekcijos į raumenis atliekamos dažnai, būtina kaitalioti injekcijas vietas, dokumentuokite, kur suleidote.
Staigiu judesiu, 90 laipsniu kampu įsmeikite adatą iki jos sustorėjimo ir suleiskite vaistus greičiu 1 ml per sekundę.
Prieš ištraukiant adatą palaukite apie 10 sek.
Nemasažuokite ir netrinkite injekcijos vietos.
Stebėkite pacientą po injekcijos.
Dokumentuokite.
Slauga – tai nuolat besivystantis mokslas, todėl slaugytojams, net ir turintiems didžiulę darbo patirtį, svarbu atnaujinti slaugos žinias, paremtas naujaisiais tyrimais bei kritiniu mąstymu.
Vaistų poveikis priklauso ne tik nuo individualių organizmo savybių, bet ir nuo to, ką mes valgome, geriame ir ar rūkome.
Maistas
Jeigu vaistai vartojami kartu su maistu, sulėtėja vaisto absorbcija iš žarnyno.
Vaisto absorbcija – tai vaisto sugėrimas, ištirpimas.
Tai svarbu prisiminti, kai siekiama greito vaistų poveikio, pavyzdžiui, malšinant skausmą. Išgėrus paracetamolio tabletę kartu su maistu, nuskausminamasis efektas gali pasireikšti 0,5 – 1 val vėliau, nei vaistus išgėrus ant tuščio skrandžio.
Jei vaistai vartojami nuolat, ilgą laiką, tai vaistų vartojimas su maistu ar ant tuščio skrandžio, didelės įtakos jų absorbcijai žarnyne neturės.
Išimtis! Bisfosfonatai (vaistai nuo osteoporozės) neturėti būti vartojami kartu su maistu, tai labai sumažina jų įsisavinimą ir mažėja vaisto efektyvumas.
Pienas
Su pienu nevartotini šie preparatai:
Bisfosfonatai
Tetraciklinų grupės antibiotikai
Geležies preparatai
Fluorochinolonai
Piene esantis kalcis susiriša su šių vaistų veikliosiomis medžiagomis ir žarnynas nebepajėgia jų absorbuoti, tad ir efekto nebėra. Būtina išlaikyti 1-2 val pauzę tarp šių vaistų ir pieno vartojimo.
Kofeino turintys gėrimai
Kofeino randama kavoje, arbatoje, energetiniuose gėrimose, koloje. Vidutiniškai viename kavos puodelyje yra 100 mg kofeino, žinoma, tai priklauso nuo kavos stiprumo bei puodelio dydžio.
Vieniems žmonėms kofeinas padeda jaustis žvalesniems, budresniems, o kiti nuo kofeino pasijaučia neramūs, sudirgę, ima kankinti nemiga, širdies plakimai, rėmuo. Būtent į šias skirtingas žmonių reakcijas reikėtų atsižvelgti vartojant kavą kartu migdomaisiais, baimę slopinančiais vaistais, širdies antiaritmikais, vaistais nuo refliukso, skrandžio žaizdų. Būtina informuoti pacientą, jog vartojant šiuos vaistus, patartina sumažinti kofeino vartojimą.
Kofeinas slopina specifinį CYP enzimą (CYP1A2). Šis enzimas suardo klozapiną (vaistas nuo šizofrenijos) ir teofiliną (vaistas nuo astmos). Pavartojus didesnę dozę kofeino nei įprastai, šių vaistų lygis organizme padidės, o tai didina šalutinių reakcijų riziką.
Jei žmogus kasdien išgeria 1-2 puodelius kavos ir vartoja šiuos vaistus, tikėtina, jog organizmas yra prisitaikęs prie šios rutinos ir rizika, kad vaisto koncentracija padidės – menka.
Alkoholis
Alkoholis vartojamas kartu su vaistais gali padidinti apsvaigimą arba slopinti vaistų gydomąją poveikį, priklausomai nuo to, kokie vaistai vartojami.
Padidintas apsvaigimas dažniausiai pasireiškia vartojant alkoholį kartu su
stipriais nuskausminamaisiais – kodeinu, morfinu ir kt.opioidais.
vartojant kitus, smegenų veiklą veikiančius vaistus – vaistus nuo depresijos, epilepsijos, antipsichotinius vaistus
Vartojant kraują skystinančius vaistus ir alkoholį, didėja kraujavimo rizika.
Žmonės, sergantys diabetu bei naudojantys insuliną ar gliukozę mažinančias tabletes, turėtų atsargiai vartoti alkoholį. Alkoholis mažina gliukozės kiekį kraujyje, o taip pat apsvaigęs žmogus gali prarasti jam būdingą budrumą ir nesureaguoti į gliukozės kiekio sumažėjimą kraujyje.
Metronidazolis ir ketokonazolis kartu su alkoholiu prilygsta disulfiramo efektui, todėl geriausia šių vaistų kartu su alkoholiu nevartoti.
Disulfiramas – tai vaistas, vartojamas alkoholizmo gydymui,sukeliantis organizmo jautrumą alkoholiui. Paprastai besigydantiesiems nuo alkoholizmo yra įvedamas šio vaisto implantas po oda (galimas gydymas ir tablečių forma). Pats disulfiramas potraukio alkoholiui nemažina, tačiau pavartojus alkoholio, atsiranda staigus kraujagyslių išsiplėtimas, veido raudonumas, karščio pylimas, pulsuojantis galvos skausmas, kraujo spaudimo kritimas, oro trūkumas, pykinimas, vėmimas. Net nedideli lengvojo alaus pavartojimai gali iššaukti nemalonias kūno reakcijas, tad besigydantieji atsisako alkoholio vengdami nemalonių pojūčių.
Penicilinas kartu su alkoholiu nepasižymi jokia ypatinga sąveika, tai daugiau žmonių kalbos ir gandai.
Greipfrutas ir greipfruto sultys
Greipfrutas ir jo sultys slopina daugybės vaistų skilimą, slopindami specifinį CYP enzimą CYP3A4. To pasekoje, didėja šių vaistų koncentracija plazmoje ir iškyla didesnė šalutinių reakcijų rizika. Teigiama, jog stiklinė greipfruto sulčių net 47 proc. sumažina enzimo poveikį, kuris reguliuoja absorbciją. Manoma, jog šia savybe pasižymi medžiaga, kuri suteikia kartumo šiam vaisiui.
Greipfrutas ir jo sultys nerekomenduojami vartoti kartu su imunosupresantais (po organų transplantacijos), statinais, benzodiazepinais, kai kuriais nervų sistemą veikiančiais ir psichotropiniais vaistais (zoloft, karbamazepinu, haloperidoliu), kalcio kanalo blokatoriais (vaistai hipertonijai gydyti), o taip pat viagra.
Jei žmogus labai mėgsta greipfruto sultis, bet turi vartoti vaistus, patariama šias sultis keisti apelsinų sultimis.
Tabakas
Nikotinas vaistų vartojimui jokio žymesnio poveikio neturi, tačiau degant tabakui susidaro specifinės medžiagos, kurios didina tam tikrų CYP (CYP1A2) enzimų veiklą. Šie enzimai pagreitina klozapino ir teofilino skilimą, tad šių vaistų skilimas rūkantiesiems vyksta greičiau, todėl jie turi vartoti didesnes šių vaistų dozes optimaliam efektui pasiekti. Metus rūkyti, vaisto koncentracija plazmoje padidės, tad būtina mažinti vaistų kiekius.
Šaltiniai:
H. Nordeng, O.Spigset „Legemidler og bruken av dem“, 2007
Žinios apie žaizdos gijimą padės suprasti ne tik žaizdos gijimo procesus, bet ir atskleis priežastis, kodėl kartais žaizdos negyja.
Žaizdos ir sužeidimai gyja dvejopai:
1. regeneracijos būdu – kai pažeisti audiniai pilnai atsistato iki tos būsenos, kuri buvo prieš pažeidimą.
2. reparacijos būdu – žaizda užgyja, tačiau susiformuoja randas.
Kas nulemia žaizdos užgijimo būdą?
Jei pažeidimas atsirado epidermyje ir viršutiniame dermio sluoksnyje, organizmas geba žaizdą regeneruoti. Tai gali būti I-II laipsnio nudegimai, I-II laipsnio pragulos, nuospaudos. Jei pažeidimas atsirado gilesniame nei dermos sluoksnyje, žaizda gyja reparacijos būdu – susiformuoja randas.
Žaizdos gijimo procesas
Norint suprasti žaizdos gijimą, galima išskirti 2 etapus:
1) žaizdos valymasis ir reparacija (atsistatymas)
2) audinių gijimas
Jei žaizda negyja, vadinasi žaizdos gijimas sustojo pirmame etape. Slaugytojas, atsakingas už žaizdos priežiūrą, šiame etape gali aktyviai padėti, žaizdą plaudamas ir pašalindamas nekrozavusius audinius.
Antrajame etape – priešingai, žaizdai reikia ramybės, drėgmės ir reto tvarsčių keitimo. Žaizdos valymas atliekamas tik išskirtiniais atvejais.
Dažniausiai išskiriamos 4 žaizdos gijimo fazės:
Koaguliacijos fazė
Uždegiminė (valymosi) fazė
Proliferacijos (naujo formavimosi) fazė
Brendimo fazė
Koaguliacijos fazė
Įvykus audinių pažeidimui dėl suplanuotos chirurginės intervencijos ar atsitiktinio sužeidimo, mūsų organizmas mes visas pajėgas stabdyti kraujavimą. Kraujagylės susitraukia, trombocitai nešami į pažeidimo vietą, kur jie suformuoja trombą, užkimšdami sužeistą kraujagyslę. Vėliau koaguliacijos procese susiformuoja stipresnis trombas iš fibrino. Taip pat šiuo metu atsilaisvina kraujagyslių aktyvios medžiagos, kaip histaminas bei augimo faktoriai. Augimo faktoriai – tai signalinės molekulės, kurios koordinuoja reparacijos procesą.
Sužeidimo vietoje sumažėja kraujo pritekėjimas, išsivysto tarsi reliatyvi žaizdos ir aplinkinių audinių hipoksija. Ši hipoksija duoda signalą ir informuoja organizmą, kad įvyko pažeidimas ir turi būti pradėtas reparacijos procesas. Nutrūkus šiai reliatyviai hipoksijai, sustoja žaizdos gijimas.
Uždegiminė fazė
Ši fazė dar vadinama valymosi faze. Sustojus kraujavimui, organizmas įjungia žaizdos apvalymo procesą. Tam būtina daugiau kraujo. Kraujagyslės išsiplečia ir tampa pralaidžios. Iš kraujagyslių ima sunktis audinių skystis.
Visi, kurie yra patyrę chirurginę operaciją, tikriausiai pastebėjo, jog pirmąją dieną po operacijos, operacinė žaizda aplink siūlus bus paraudusi ir paburkusi. Tai yra ženklas, jog vyksta žaizdos valymasis ir reparacija (atsistatymas).
Į šią vietą suplūsta baltieji kraujo kūneliai, ypač gausu granulocitų ir makrofagų, šiek tiek limfocitų. Granulocitai atakuoja į žaizdą patekusius mikrobus – atpažįsta juos kaip svetimkūnius ir sunaikina. Makrofagai žaizdą išvalo nuo mirusių bakterijų ir audinių likučių.
Abi ląstelių grupės kontroliuoja žaizdos gijimą ir gamina augimo faktorius, citokinus (signalines molekules, kurios sukelia uždegimą) bei proteinazes. Proteinazės ištirpdo pažeistą audinį, o taip pat apsauginį jungiamąjį audinį, kuris susidarė reparacijos proceso metu.
Kai miręs audinys ištirpdomas, bakterijų augimas ir plitimas yra kontroliuojamas, o žaizdos paviršius yra švarus, prasideda pirmoji atsistatymo fazė. Atsistatymo metu užtikrinamas geresnis prieinamumas prie deguonimi įsotinto kraujo. Tai pasiekiama makrofagų dėka, kurie citokinų įtakoje, formuoja naujas kraujagysles (angiogenezė). Naujosios kraujagyslės pakeis sužalotąsias.
Angiogenezė yra būtina sąlyga susiformuoti granuliaciniam audiniui. Fibroblastai – ląstelės, kurios gamina kolageną ir elastines skaidulas, užpildo žaizdą III laipsnio kolagenu. Tai yra laikinas kolagenas, kuris vėliau bus pakeistas pilnaverčiu I laipsnio kolagenu.
Proliferacijos fazė
Ši fazė dar vadinama naujo susiformavimo faze, kai pažeistas žaizdos paviršius užpildomas naujomis kraujagyslėmis, kolagenu bei fibroblastų gaminama bazine substancija.
Naujosios kraujagyslės bei bazinė substancija yra pasiruošimas granuliacinio audinio formavimuisi. Bazinė substancija bei jungiamasis audinys yra būtina sąlyga epitelinio audinio formavimuisi, kuris vėliau užpildys žaizdą.
Granuliacinis audinys sudarytas iš įvairaus tipo ląstelių, tokių kaip fibroblastų, kurie pasižymi gebėjimu pagaminti įvairių tipų audinius (kapiliarus, nervinius ar riebalinius audinius) ir imuninių ląstelių (limfocitų, makrofagų ir granulocitų).
Sveikas, be pažeidimų granuliacinis audinys suteikia gerą apsaugą nuo bakterinės infekcijos, todėl labai svarbu su šiuo audiniu elgtis atsargiai perrišant žaizdas. Granuliacinis audinys gali pasižeisti šalinant prie žaizdos prilipusius tvarsčius, o tai padidina infekcijos riziką.
Kai žaizda užpildoma granuliaciniu audiniu, prasideda epitelizacija. Keratinocitai formuoja odos ląsteles, kurios pradeda augti nuo žaizdos kraštų. Esant nedideliam odos pažeidimui, epitelis gali formuotis iš riebalinių, prakaito liaukų, žaizdos likučių. Kad epitelis galėtų augti, granuliacinis audinys negali būti per daug išvešėjęs.
Jei granucialinis audinys išvešėja per daug, perauga žaizdos kraštus, jis gali kraujuoti, būti patinęs. Tokiu atveju nebelieka vietos epiteliniam audiniui atsirasti, todėl svarbu užbėgti už akių ir imtis priemonių, kad būtų pasiekta pilna žaizdos epitelizacija.
Brendimo fazė
Žaizda užsiveria 2 mechanizmų dėka.
1. Susitraukimas (kontrakcija) – žaizdos kraštai susitraukia, priartėja arčiau vienas kito, žaizdos plotas sumažėja, kuris užpildomas granuliaciniu audiniu bei epiteliu. Miofibroblastai yra atsakingi už šį žaizdos užsivėrimą.
2. Rando formavimasis – likęs žaizdos paviršius užpildomas plonu epiteliu sluoksniu. Sveikoje odoje yra gausu kolageno, o atgauti buvusias savybes šiam audiniui prireikia daug laiko. Manoma, kad pažeistas audinys atsistato tik 85 proc. ir tam prireikia 6-12 mėnesių.
Pirmasis kolagenas pakeičiamas labiau funkcionaliu I tipo kolagenu, kuris pradeda stiprinti audinį. Į šį procesą yra įtraukti MMP, kuri suardo paviršinį ir laikiną kolageną, būtent šis procesas užima tokį ilgą laiką. Pavyzdžiui, žarnyno audinys, turintis mažai kolageno, pilnai atsistato po 10 dienų, tuo tarpu odai prireikia beveik metų susigrąžint buvusį stiprumą.
Randinis audinys per laiką susitraukia, o tai daugeliu atveju yra palanki aplinkybė. Išimtis – juosiančios žaizdos ant rankų, kojų, liemens, tuomet rando susitraukimas gali sąlygoti funkcijos sumažėjimą. Rando spalva taip pat kinta nuo raudonos iki baltos. Randinis audinys neturi riebalinių ir prakaito liaukų, mažai melanocitų, todėl nesusidaro pigmentas. Randą svarbu saugoti nuo stiprių saulės spindulių.
Kai kuriais atvejais rando formavimasis užsitęsia per ilgai, žaizda užsidaro, tačiau randas formuojasi toliau, susidaro hipertrofinis randas. Per laiką toks randas sumažėja, o po metų dažniausiai tampa įprastiniu randu. Kodėl tai nutinka, nėra žinoma, tačiau pastebėta, jog hipertrofiniai randai dažniau atsiranda po gilių nudegimo žaizdų, infekuotų žaizdų su ilgu gijimo periodu bei žaizdos, kurios įgyjamos mobiliose, dažno judesio vietose (pirštų sąnariuose, alkūnėse, keliuose).
Kitas variantas – keloidiniai randai. Tai taip pat hipertrofiniai randai, tačiau randas tampa didesnis nei buvusios žaizdos paviršius. Šie fenomenai turi daugybę skirtingų mechanizmų. Pastebėta, jog tamsesnė oda labiau linkusi į keloidinių randų atsiradimą.
Parengta pagal A.Langøen, M.Gurgen “Sårhelingsprosessen- enkelt forklart”, Sykepleien 02/19
Jaukiame Kurtuvėnų dvaro žirgyne – gyvąjame žirgo muziejuje vyksta stebuklai – vaikai su negalia skuba į dar vieną taip lauktą susitikimą su terapiniais žirgais: Liberija, Krantu bei Hilėja. Kas paglosto, kas morkytę tiesia, kas laukia šio didelio gyvūno apkabinimo. Stebint iš šono stebiesi, iš kur žirgas turi tiek empatijos, pajautimo, meilės žmogui. Apie tai, kaip vyksta hipoterapija dar vadinama gydymu žirgais kalbamės su daugiau nei 10 metų šia veikla užsiimančia kineziterapeute ir sertifikuota hipoterapeute Jurgita Rutkiene.
Jurgita, Jūsų profesinis kelias seniai buvo sietas su žirgais bei pagalba žmogui. Esate ne tik kineziterapeutė, socialinė pedagogė ir psichologė, greta baigusi ir veterinarijos studijas, esate sertifikuota Čekijos mokyklos hipoterapijos profesionalė. Kaip Jums visos šios žinios padeda kasdieniame darbe?
Žinios tik papildo vienos kitas, nes jos visos yra apie tą patį. Apie gyvybę ir skirtingų subjektų tarpusavio santykį. Ir visiškai nesvarbu, kad vienas gyvūnas turintis keturias kanopas, o kitas – mažas žmogutis ieškantis vietos šiame gyvenime. Kai pasigilini, pamatai, kad mes visi panašūs. Man labai įdomu tyrinėti tą patį objektą (žmogaus ir gyvūno tarpusavio santykį) iš skirtingų perspektyvų. Šios žinios man padeda ir dirbant ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje su labai mažais kūdikėliais, tiek su paaugusiais vaikais, tiek ir su negalią turinčiais suaugusiais žmonėmis. O kadangi pati daug metų sportavau su žirgais, puikiai suprantu ir jaučiu žirgą, man norisi padėti žmogui užmegzti tokį brangų ir unikalų ryšį su nuostabiu ir be galo empatišku gyvūnu. Žirgas gydo fiziškai, bet pirmiausią žmogaus sielą gydo sveikas ir nesavanaudiškas santykis nesvarbu ar su gyvūnu ar su kitu žmogumi.
Dažnai galvojama, kad vaikai, kurie atvyksta į hipoterapiją tiesiog puikiai leidžia laiką su žirgais. Kaip terapinį procesą matote Jūs? Kas vyksta jo metu?
Yra daug tiesos šiuose žodžiuose. Taip, mes maloniai leidžiame laiką, tačiau tuo pat metu žmogaus kūnas dirba tikrai sunkiai. Negalią turinčiam vaikui reikia įdėti labai daug pastangų, kad jis lygiai, tiesiai sėdėtų, kad nenukristų pozicionavimo (padėčių keitimo ant žirgo) metu, kai tikslas yra jį išmokyti pajusti tam tikrą judesį. Jojimo metu vaikas mokosi kontroliuoti savo kūną, planuoti veiksmus į priekį, tinkamai paprašyti žirgu. Taip pat ne mažiau svarbu ir pasisveikinti su žirgu ir jam padėkoti.
Papasakokite apie hipoterapijos eigą – jeigu aš norėčiau sudalyvauti hipoterapijos užsiėmimuose: nuo ko reiktų pradėti, kiek užsiėmimų planuojama, kaip dažnai?
Pirmiausia reikia pradėti nuo paciento įvertinimo. Kokia diagnozė? Ar nėra kontraindikacijų? Kokie tikslai? Yra paplitę dvi metodikos intensyvi, kai dirbama 1-2 kartus per dieną 10 kartų procedūrų ir ekstensyvi, kai dirbama 1-2 kartus per savaitę iki 3 mėn. laiko. Po to tikslinga daryti ne mažesnį, nei 3 mėn. poilsį. Tačiau kartais būna ir taip, kad tai jau tampa ne hipoterapija, bet jojimo mokymusi ir panašiai.
Tik atvykus į pirmąjį hipoterapijos užsiėmimą pirmiausia vyksta paciento įvertinimas (judesių amplitudė, pajėgumas, pagrindinės problemos). Kartais tam pakanka keleto minučių stebint paciento judesius. Tada reikia susipažinti su žirgu. Jį paglostyti. Aptariamas jojimo tikslas ir procedūra. Vėliau vyksta jojimas. Jo metu, jei tikslinga, siekiant išgauti geriausia terapinį efektą yra keičiamos padėtys. Mokoma pajausti savo kūną, joti užsimerkus ir pan. Šiaip stengiamasi per daug nepervarginti žmogaus. Akcentuojant, tai, kaip didelį malonumą, o ne darbą. Pabaigoje nulipimas nuo žirgo, jo paglostymas, padėka, pavaišinimas skanėstais. Stengiamės kiek įmanoma joti lauke, pastebėti visus gamtos reiškinius, gyvūnus, paukščius ir pan. Mažieji pacientai yra skatinami patys nepamiršti vaišių (morkų) žirgui ir priminti tėveliams, kad paimtų.
Dirbate ypatingą darbą, procesas labai jautrus. Kas Jus kaip žmogų labiausiai sujaudina? Gal galite papasakoti labiausiai įsimintiną įvykį iš terapinio proceso?
Dažnai vaikai su negalia labai orientuoti į save – laukia pagalbos iš tėvų, patarnavimo iš aplinkinių. O čia mokomės tikro džiaugsmo ir nuoširdaus dėkingumo bendravimo procese. Dirbdama šį darbą aš pastebiu, kaip vaikas tampa pastabesnis ir jautresnis jį supančiai aplinkai. Suprasdami labiau gyvūnus ir žmones, jie pradeda geriau suvokti savo vietą pasaulyje. Ima džiaugtis mažais, bet savo paties pasiektais dalykais. Smagu matyti, kaip negalintis vaikščioti žmogus išsitiesia ir tarsi „paauga“ ant žirgo, atsiranda pasitikėjimas savimi ir savo partneriu žirgu. Nuostabu stebėti kaip vaikas su autizmo sutrikimu ieško kontakto, siekdamas paglostyti ar pamaitinti žirgą arba prašo mano pagalbos norint užlipti, paglostyti. Džiugu, kai žmogus pamilsta tokį puikų gyvūną ir klausia, ką aš galiu duoti tam žirgui, o ne kas privalo už mane kažką tai padaryti.
Vieną kartą berniuką su cerebrinio paralyžiaus diagnoze ruošėme važiuoti į specialiąją olimpiadą. Jis nuolat sakydavo: -„aš bijau, aš bijau, aš bijau.. „. Galų gale sutarėme, kad vietoj šių žodžiu, sakys „aš galiu“. Galų gale varžybose tikrai buvo jam nelengva ir nejauku, bet jis visą laiką kartojo „aš galiu“. Po varžybų jaunasis raitelis kviečiamas į apdovanojimą. Jam reikėjo nueiti per smėlį. Na ir jam į pagalbą atskubėjo senelis, kad padėti berniukui nueiti iki apdovanojimo vietos, tačiau šis atsisuko į senelį ir atsisakydamas šios pagalbos sako: „aš galiu“ ir nuėjo vienas. Stebėdama tokias situacijas šypsausi, nes tai geriausios akimirkos, dėl kurių ir buvo verta stengtis.
Jurgita, tikriausiai esate mačiusi žirgą įvairiose situacijose, pažįstate tikrai puikiai. Pasakykite, kaip Jūs matote, kodėl žirgas yra ypatingas gyvūnas, kuo ir ko, galbūt, nematome „įprasta akimi“?
Žirgas yra be galo gražus, stiprus ir unikalus gyvūnas. Jie žolėdžiai ir yra labai taikūs. Jie gyvena kaimenėse. Jiems labai patinka bendradarbiauti. Jie saugiai jaučiasi būryje. Ir žmogų jie priima, kaip dar vieną kaimenės narį. Tiesiog, jei tas naujas kaimenės narys (žmogus) yra sveikas ir stiprus, jis turės įrodyti žirgui, kurioje kaimenės hierarchijos pakopoje jis turi stovėti. O jei naujas kaimenės narys turi negalią, žirgas greit tą pajunta. Jis saugo ir globoja žmogų, kaip kumeliuką arba sergantį gentainį.
Labai ir labai daug kartų žmogus žirgą turėjo nuskriausti ir būti neteisingas, kad žirgas gindamasis ryžtųsi pulti ir sužeisti žmogų. Žirgas geraširdis. Ir jis mieliau būtų pabėgęs, nei stojęs į kovą. Jis mieliau rinksis žmogaus draugiją, o ne vienatvę. Jei žmogus sumaniai mokys ir treniruos žirgą, tai žirgas pats norės išmokti kuo daugiau naujovių. Pavyzdžiui, varžybose labai lengvai galima matyti ar raitelis ir žirgas supranta vienas kitą ir dirba išvien – siekia bendrų tikslų.
Alexander Dummer fotografija
Kad ir kaip banaliai tai nuskambės, tačiau žirgas jaučia meilę. Ir jei jis dar ir pasitiki tuo žmogumi, jis padarys viską, ką gali ir kartais dar daugiau. Pagalvokim, juk toks stiprus, greitas ir galingas gyvūnas neša mažą silpną žmogų teritorijose, kurios jam nežinomos, šoka per kliūtis, kai nežino, kas yra kitoje pusėje ir daro dar daugelį jam neįprastų dalykų tik todėl, kad tiki mumis. Jei hipoterapijos metu sodinamas žmogus su negalia ant žirgo, o vežimėlis ar lazda užkrenta ant žirgo, jis stovi, nes tiki, kad tai nieko baisaus. Juk žmogus manęs nenuskriaus. Tai tik laikinas nepatogumas.
Šį ryšį sunku užmegzti, bet taip lengva prarasti. Todėl aš labai vertinu draugyste. Tikiuosi, kad mano pacientai taip pat. O žirgo širdis didelė….
