Paskelbta

Kodėl taip sunku kovoti su pneumokokine infekcija?

Pneumokokų gebėjimas pasiglemžti kitų bakterijų genus, kelia didžiulius iššūkius tiek gydytojams, taikantiems gydymą antibiotikais, tiek mokslininkams, kuriantiems vakcinas nuo pneumokokinės infekcijos.

Pneumokokai – tai plačiai paplitusios bakterijos, žinomos Streptococcus pneumoniae vardu. Pneumokokai paprastai yra nepavojingi. Kartu su kitomis bakterijomis jie gyvena mūsų ryklės gleivinėje. Tyrimai rodo, jog 5-10 proc.suaugusiųjų bei 40-50 proc.vaikų iki šešerių  metų yra šios bakterijos nešiotojai.

Kai kuriais atvejais, nekaltai tūnojusi ši bakterija,  tampa pavojinga bei gali sukelti tokias infekcines ligas kaip plaučių uždegimą, meningitą, kraujo užkrėtimą, vidurinės ausies uždegimą bei sinusitą. Kodėl taip nurinka, nėra visiškai žinoma, tačiau manoma, jog tam įtakos turi audinių pažeidimas bei neseniai persirgtos virusinės infekcijos.

Karas prieš bakterijas nugalėtas?

Iki 1940 metų pneumokokų sukelti plaučių uždegimai nusinešė daugelio žmonių gyvybes visame pasaulyje, tačiau atradus peniciliną ir pradėjus jį taikyti gydymui, mirtingumas ženkliai sumažėjo.

Po antrojo pasaulinio karo buvo atrasta ir daugiau antibiotikų, kurie efektyviai gydė pneumokokų sukeltas ligas. Tuo metu  buvo galvojama, jog ši infekcija yra nugalėta.  2000 metų pradžioje sukuriama vakcina prieš pneumokokines infekcijas, ir tai mokslininkams suteikė vilties, jog ateityje šios infekcijos visai nebeliks. Deja, pasaulinė statistika rodo, jog kasmet ši infekcija pasiglemžia 1-2 milijonus žmonių gyvybių visame pasaulyje. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) šią bakteriją įtraukė į pavojingųjų bakterijų sąrašą, kaip keliančią didžiulę grėsmę visuomenei.

Užgrobia kaimynų genus

Pneumokokai pasižymi dideliu genetiniu lankstumu. Jie geba užgrobti kitų bakterijų genus ir juos pasisavinti, tad jie gali tapti  sunkiai įveikiami antibiotikams ir vakcinoms.  Tai vadinama natūralia genetine transformacija. Pneumokokai pirmiausia užmuša šalia esančias bakterijas bei išlaisvina jų DNR. Išlaisvintą DNR pneumokokai prisijungia prie savo genetinės medžiagos ir taip įgyja naujų genų.

Tai yra horizontalaus genų perdavimo pavyzdys, kuomet genai perduodami ne motininės- dukterinės ląstelės keliu, o tarp bakterijų ląstelių.  Toks genų perdavimas yra dažnas reiškinys bakterijų pasaulyje, tačiau tik maža dalis bakterijų atlieka tai, taip efektyviai, kaip pneumokokai. Natūrali genetinė transformacija lemia, jog pneumokokai yra ypač genetiškai lankstūs. Jų genetinė informacija labai greitai gali kisti, todėl ne visada pneumokokinė infekcija bus išgydoma standartiniai antibiotikai, ne visada ta pati vakcina apsaugos nuo šios infekcijos.

Atsparumas antibiotikams

Penicilinas vis dar laikomas pirmo pasirinkimo antibiotiku, gydant pneumokokines infekcijas. Deja, dėl besaikio penicilino bei kitų antibiotikų vartojimo penkiasdešimt paskutiniųjų metų, šiandien tenka grumtis su antibiotikų atsparumo problema. Pneumokokai tampa lengvai atsparūs antibiotikams dėka natūralios genetinės transformacijos, kurios metu  pasisavina kitų bakterijų genus.

Atsparumas antibiotikams nereiškia, jog pneumokokų visiškai neveiks antibiotikai, tačiau gali būti, jog juos sunaikinti reikės didesnių antibiotikų dozių ar ilgesnio gydymo kurso. Tai komplikuoja gydymą – žmonėms reikia daugiau laiko pasveikti ir atstatyti jėgas, ilgesnis laikas praleidžiamas ligoninėse, didėja mirtingumo rizika, o taip pat didesnės gydymo išlaidos gula ant visuomenės pečių.

Netikslingas, gausus antibiotikų vartojimas ypač didina atsparių bakterijų formų atsiradimą, todėl labai svarbu, kad gydytojai antibiotikus skirtų tikslingai ir atsakingai.

Nuo nežalingo prie pavojingo

Vakcinos nuo pneumokokinių infekcijų atsiradimas laikomas dideliu laimėjimu kovoje su šia infekcija. Vakcinos dėka mūsų imuninė sistema ima atpažinti pneumokokų ląstelių paviršius ir pradeda gaminti prieš juos antikūnus. Šių bakterijų viršutinį sluoknį sudaro kapsulė su ilgomis cukraus molekulėmis. Kaip kapsulė atrodys, apsprendžia bakterijos genai, esantys jos DNR.

Dėl didelio genetinio lankstumo egzistuoja daugybė pneumokokų kapsulių tipų. Iki dabar yra žinoma 90 skirtingų pneumokokų kapsulių rūšių. Vakcinos, kurios naudojamos šiandien, apsaugo nuo 13, dažniausiai pasitaikančių ir sukeliančių sunkias infekcijas, kapsulių rūšių. Tad mokslininkai turi nuolat budėti bei stebėti pneumokokų elgesį, juk bet kada šios bakterijos gali pakeisti savo kapsulę bei tapti  atsparios vakcinoms.

Kas didžiausioje rizikoje užsikrėsti pneumokokine infekcija?

Didžiausioje rizikoje susirgti pneumokokine infekcija yra vaikai iki 2 metų bei vyresni žmonės virš 65 metų, o taip pat žmonės su nusilpusiu imunitetu. Šių metų pavasarį fiksuotas didžiulis pneumokokinės infekcijos protrūkis Norvegijos laivų statykloje. Ir nors susirgusieji nepriklausė nė vienai rizikos grupei, manoma, jog dėl šio protrūkio kalta ypatinga pakitusi pneumokokinė bakterija, kuria ypač lengvai užsikrečiama bei kuri sukelia sunkias infekcines ligas.

Šiandieniniai antibiotikai bei vakcinos įgalina suvaldyti pneumokokines infekcijas, tačiau visiškai jų įveikti nepavyks niekada. Mokslininkai nuolat privalo būti budrūs bei dėti didžiules pastangas, kuriant naujus antibiotikus bei vakcinas.

Šaltinis:

„Aftenposten“ Derfor klarer vi ikke å utrydde pneumokokkinfeksjoner, M.Kjos, D.Straum, L.S. Håvarstein, 2019 04 16

 

 

 

Paskelbta

Šlaunikaulio lūžis

 

Šlaunikaulio lūžis dažniausiai ištinka senyvo amžiaus žmones ir dažniau moteris nei vyrus. Dauguma šių lūžių gydoma operaciniu būdu. Dėl šios traumos pacientai neretai praranda iki tol buvusį mobilumą, o dalis lieka prikaustyti prie lovos. Tai didelė ekonominė našta valstybei bei paciento artimiesiems.

Šlaunikaulio anatomija

Šlaunikaulis yra didžiausias iš ilgųjų kaulų, jo forma primena išlinkusi į priekį vamzdį. Šlaunikaulį sudaro šlaunikaulio galva, kuri susineria su dubenkaulio gūžduobe. Galva sulaibėja į šlaunikaulio kaklą. Kaklo pamate kyšo du gūbriai – didysis gūbrys, kuris lengvai apčiuopiamas dubens šonuose, ir mažasis gūbrys – atsigrežęs į vidų ir truputį atgal. Šlaunikaulio vidurinė dalis vadinama šlaunikaulio kūnu, kurio tolimasis galas baigiasi vidiniu ir šoniniu krumpliu. Šie jungiasi su kelio girnele.

kaulas

Šlaunikaulio lūžis

Dažniausiai lūžta šlaunikaulio kaklas (sudaro apie 55 proc. visų šlaunikaulio lūžio atvejų), o taip pat dažni lūžiai gūbrių srityje. Lūžiai gali būti su dislokacija (kaulų pasislinkimu iš vietos) ir be dislokacijos. Pasitaiko, jog lūžę kaulai taip gerai laikosi vietoje, jog lūžį būna sunku nustatyti rentgeno pagalba.

Kam dažniausiai lūžta šlaunikaulis?

Šlaunikaulio lūžiai dažniausiai įvyksta senyvo amžiaus žmonėms. Iki 50 metų šie lūžiai ypač reti. Šlaunikaulio lūžių amžiaus vidurkis yra apie 83 metai ir net 75 proc. šių pacientų sudaro moterys. Iki 60 metų šlaunikaulio lūžis įvyksta apie 4 proc. žmonių ir dažniausiai tiems, kurių sutrikusi judėjimo funkcija,  sergantys osteoporoze.

Paskaičiuota, jog išsivysčiusiose šalyse rizika susilaužyti šlaunikaulį kartą per gyvenimą moterims siekia 18 proc., o vyrams – 6 proc. Manoma, jog moterys yra  didesnėje  rizikoje susilaužyti šlaunikaulį dėl osteoporozės, kuri dažnai užklumpa pomenopauziniu laikotarpiu. Tuomet kaulai pasidaro trapesni ir dažniau lūžta. Per pastaruosius 25 metus šlaunikaulio lūžių ypač pagausėjo, o tai siejama su ilgesne gyvenimo trukme.

Įdomus faktas, jog šlaunikaulio lūžis retai įvyksta, jei žmogus serga klubo osteoartritu. Manoma, jog kaule esantys sukalkėjimai apsaugo nuo lūžių.

Prie rizikos faktorių taip pat priskiriamas – mažas fizinis aktyvumas, rūkymas, kortikosteroidų vartojimas, diabetas bei osteoporozės paplitimas šeimoje.

Kaip atpažinti šlaunikaulio lūžį?

Paprastai žmonės pasakoja tą pačią istoriją – senas žmogus nukrito ir skundžiasi stipriu skausmu vienoje šlaunikaulio pusėje. Kaulams po lūžio pasislinkus, matomas šiek tiek iškeltas šlaunikaulis,  koja lūžio pusėje yra trumpesnė bei pasukta į išorę. Judinant koją, jaučiamas skausmas šlaunikaulio srityje. Atsargiai stuksenant į pėdą, jaučiamas skausmas lūžusio šlaunikaulio pusėje. Jei kaulai po lūžio laikosi tvirtai vietoje, nėra pasislinkimo, tuomet vienintelis simptomas gali būti tik skausmas.

Neretai seni žmonės nukrinta būdami vieni namuose ir gana ilgai išguli, kol sulaukia pagalbos. Tokie pacientai atvyksta į gydymo įstaigą išsekę ir neretai su pragulomis.

Kaip diagnozuojamas šlaunikaulio lūžis?

95 proc. šlaunikaulio lūžių diagnozuojama rentgeno pagalba. Šio tyrimo pagalba nustatomas lūžio tipas bei parenkamas tinkamiausias gydymo būdas. Dauguma šlaunikaulio lūžių gydomas operaciniu būdu. Prieš operaciją atliekama plaučių nuotrauka, užrašoma elektrokardiograma bei paimami kraujo tyrimai. Tai yra standartinis ištyrimas prieš operaciją. Operacija visada yra didelis krūvis žmogaus organizmui, tad svarbu prieš operaciją išsiaiškinti apie kitas glūdinčias problemas, kurios gali apsunkinti operacijos eigą bei pooperacinį laikotarpį.

Kartais nutinka, jog rentgeno pagalba lūžio nematoma, tai ypač būdinga įsispraudusiems lūžiams, kai lūžę kaulai tvirtai laikosi vietoje. Esant įtarimui, jog lūžis tikrai yra, atliekama kompiuterinė tomografija ar magnetinis rezonansas.

Gydymas

Gydymo tikslas – atstatyti kaulus į vietą bei juos sutvirtinti. Tai taip pat sumažina skausmą. Teigiama, jog optimalus laikus operacijai – iki 24 valandų po lūžio. Nėra reikalo skubėti ir atlikinėti operaciją per pirmąsias 24 valandas. Geriau šį laiką išnaudoti tinkamam paciento paruošimui operacijai – koreguoti skysčių – elektrolitų balansą, atlikti būtinus tyrimus. Jei operacija atliekama tik po 2 parų ir vėliau, didesnė rizika, jog operacija bus nesėkminga.

Paprastai jei lūžis yra be dislokacijos, tuomet lūžę kaulai sutvirtinami varžtais. Jei lūžio metu kaulai pasislinko arba pacientas turėjo anksčiau problemų dėl šlaunikaulio, klubo, tuomet implantuojamas ir protezas.

Jauniems, neturintiems gretutinių ligų pacientams iki 60-65 metų lūžę šlaunikaulio kaulai tvirtinami varžtais (osteosintezė) nepriklausomai ar lūžis su dislokacija ar be.

Įsispraudę lūžiai taip pat operuojami, būtina stabilizuoti kaulų įskilimus bei užtikrinti, kad pacientas kuo greičiau pakiltų iš lovos ir pradėtų reabilitaciją.

Fizinis aktyvumas po šlaunikaulio operacijos

Po šlaunikaulio operacijos ypač svarbu kuo greičiau pakilti iš lovos. Paprastai jau kitą dieną pacientas keliamas iš lovos. Jei pacientas tik guli  arba sėdi ramiai lovoje, didėja tromboembolijos rizika. Pradėjus iš karto po operacijos judėti, greičiau gyja lūžę kaulai, daugiau galimybių atgauti buvusį iki lūžio mobilumą, mažėja komplikacijų rizika. Ypač svarbu, jog grįžęs į namus, žmogus ir toliau išliktų fiziškai aktyvus.

Galimos komplikacijos ir prognozė

Dažniausios komplikacijos po šlaunikaulio lūžio – kraujo krešulių (trombų) susiformavimas kraujotakos sistemoje, plaučių uždegimas bei mirtis.

Tromboembolijos rizika ypač didelė po šlaunikaulio lūžio. Manoma, jog net pusei pacientų po lūžio gali susiformuoti trombai, jei nesiimama profilaktikos priemonių. Tuo tikslu dažniausiai skiriama mažos molekulinės masės heparinas, kuris leidžiamas į paodį ne mažiau kaip 10 dienų.

Statistika rodo, jog 1 iš 4 pacientų tampa slaugomais pacientais, o pusei pacientų po šlaunikaulio lūžio nukenčia judėjimo funkcija. Mirtingumas po šlaunikaulio lūžio per pirmuosius metus siekia 25 proc. Tam turi reikšmės senyvas amžius, gretutinės ligos, didelė rizika išsivystyti plaučių uždegimui bei tromboembolijai.

Dalis pacientų po šlaunikaulio operacijos būna dezorientuoti, neramūs. Bet koks didelis įvykis vyresniame amžiuje yra didelis stresas organizmui, o ypač kai prarandamas savarankiškumas, gebėjimas laisvai judėti, pakinta aplinka. Jei po operacijos paciento dezorientacija užsitęsia, tuomet didelė tikimybė, jog ligos išeitis nėra gera.

Profilaktika

Norint apsisaugoti nuo lūžių, o ypač moterims po menopauzės, svarbu vartoti kalcio preparatus (1200 mg) bei vitaminą D (600-800 TV). Tai sulėtina osteoporozės vystymąsį. Arbatiniame šaukštelyje žuvų taukų yra apie 800 TV vitamino D.

Ne mažiau svarbus yra fizinis aktyvumas. Reikėtų nors 30 min. 5 kartus savaitėje  aktyviai pajudėti – lengvai pabėgioti ristele, pasivaikščioti gamtoje. Tai skatina kaulų audinių atsinaujinimą bei didina raumenų masę.

Taip pat būtina vengti rūkymo bei sumažinti alkoholio vartojimą.

Šaltiniai:

https://nhi.no/sykdommer/muskelskjelett/beinbrudd/larhalsbrudd/

https://sites.google.com/site/mantvydaskrikstaponis/referatas