Net 1 iš 4 senyvo amžiaus pacientų ligoninėje išsivysto delyras. Deja, ši būklė ne visada diagnozuojama arba nustatoma per vėlai.
Dažnai medicinos personalas turi per mažai žinių apie šią būklę. Slaugytojų vaidmuo ypač svarbus delyro diagnozavimui jo pradinėse stadijose. Glaudžiai bendraudami su pacientais, matydami juos ištisą parą, patyrę slaugytojai anksti gali nustatyti prasidedantį delyrą ir apie tai informuoti gydytoją.
Kas yra delyras?
Delyras – tai ūmus, praeinantis smegenų funkcijos sutrikimas, kuris pasireiškia sąmonės sutrikimu, dezorientacija, haliucinacijom, kognityvinių funkcijų susilpnėjimu, koncentracijos sutrikimu, sutrikusiu miego ritmu, sumažėjusiu arba priešingai suaktyvėjusiu psichomotoriniu tempu.
Apie 20- 45 proc. sergančių senyvo amžiaus žmonių patiria delyrą. Apie 30-35 proc. būdingas hiperaktyvus delyras, kuris pasireiškia motoriniu neramumu. Apie 20-25 proc. – hipoaktyvus delyras, pasireiškiantis apatija, mieguistumu. 40- 45 proc. būdingas mišrus delyras, kuomet simptomai kinta paros eigoje.
Prasidėjus delyrui stebimas paciento mieguistumas, sumažėjusi dėmesio koncentracija, pakitęs miego ritmas. Žmogui yra sunku suprasti, kas sakoma, būdingi klaidingi įsitikinimai, regos haliucinacijos.
Labai dažnai pacientams sutrinka atmintis bei orientacija įvykiams “čia ir dabar“.
Delyras gali trukti nuo kelių valandų iki kelių savaičių.
Kuo žmogus labiau nusilpęs fiziškai bei kuo labiau susilpnėjusios jo kognityvinės funkcijos, tuo daugiau galimybių išsivystyti delyrui.
Delyrinė būklė įvardijama kaip sunki būklė ir neretai baigiasi funkciniu pažeidimu ar net mirtimi.
Delyrą predisponuojantys faktoriai:
Senyvas amžius
Kognityvinis susilpnėjimas
Prasta bendra būklė bei nepakankama mityba
Regos bei klausos susilpnėjimas
Lėtinės ligos
Gausus vaistų vartojimas
Preterminalinės būklės sergant sunkiomis ligomis, o taip pat onkologinės ligos.
Kas iššaukia delyrą?
Ūmios somatinės ligos – infekcijos, širdies infarktas, smegenų insultas.
Nukraujavimo sukelta anemija
Žemas arba aukštas gliukozės kiekis kraujyje
Dehidratacija
Kaulų lūžiai bei kiti sužalojimai
Vidurių užkietėjimas arba šlapimo susilaikymas
Skausmai
Kritimai
Miego trūkumas
Per didelė stimuliacija
Pagalba
Atpažinkite ir stebėkite ūmiai atsiradusius smegenų funkcijos pakitimus.
Susirinkite išsamią informaciją iš paciento artimųjų ar medicinos personalo, kurie gerai pažįsta pacientą. Pagrindiniai klausimai:
Kada simptomai prasidėjo?
Ar pasikeitimas įvyko staiga?
Ar pacientas pradėjo vartoti naujus vaistus?
Ar pacientas iš anksčiau turėjo kognityvinių funkcijų susilpnėjimą?
Kokia įprastinė paciento būklė, funkcinis lygis?
Ar pacientas nenutraukė staiga alkoholio vartojimo?
Ieškokite delyro priežasčių
Ar galėjo delyrą sukelti vaistai ? (žiūrėkite vaistų priedą)
Nepastebėta infekcija arba ūmi liga
Kritimas su kaulų lūžiu
Žemas deguonies įsotinimas
Dehidratacija su elektrolitų pusiausvyros sutrikimu
Kraujavimas
Prasta mityba bei žemas gliukozės kiekis kraujyje
AKS kritimas
Skausmai
Šlapimo susilaikymas
Vidurių užkietėjimas
Lėtinių ligų pablogėjimas
Stresas – mažai miego, aplinkos pasikeitimas, nerimas, emociniai sukrėtimai
Sekite paciento smegenų būklę, elgesį.
4. Atlikite šiuos tyrimus
Išmatuokite AKS, pulsą, temp, deguonies įsotinimą
Atlikite šlapimo tyrimą
Išmatų tyrimą dėl slapto kraujavimo
Užrašykite EKG
Kraujo tyrimus – hemoglobinas, leukocitai, CRB, gliukozė, elektrolitai, kreatininas, GFR ir kepenų rodmenys
Digoksino kiekis kraujyje, jei vartoja šiuos vaistus
Gydymas ir sekimas
Gydant delyrą yra svarbiausia atrasti jį iššaukusią priežastį, tačiau ne visada pacientas greitai pasveiksta net ir taikant tinkamą gydymą.
Delyro gydymą sudaro:
Jį sukėlusių priežasčių išsiaiškinimas ir koregavimas. Pavyzdžiui, deguonies tiekimas, skysčių lašinimas, skausmo malšinimas, temperatūros mažinimas, šlapimo kateterio įvedimas.
Paciento vartojamų vaistų peržiūrėjimas, ar galėjo jie būti delyro priežastimi.
Aplinkos koregavimas – rami aplinka, artimieji šalia, pažįstamas personalas, geras miegas, gera mityba, matomoje vietoje laikrodis, kalendorius, geras apšvietimas dieną, naktį – ramybė, veikiantis klausos aparatas, tinkami akiniai, vengti tv, radijo bei kitų triukšmą keliančių aparatų.
Jei pacientas darosi neramus, išsivysto psichotiniai simptomai, būtina susisiekti su gydytoju.
Kiti CNS veikiantys vaistai – donepezil, ličio preparatai, diazepamas.
Antibiotikai ir sulfanilamidai.
Vaistai, veikiantys virškinimo sistemą – cerukal, omeprazol, , nexium, loperamid.
Antihistamininiai vaistai –zyrtec, cetirizinas.
Iš dalies delyro galima išvengti užtikrinant pacientui pakankamą skysčių tiekimą bei gerą mitybą, gerą aplinkos organizavimą, kai yra paprasta orientuotis vietoje ir laike, taip pat svarbu savalaikis ūmių ligų gydymas, akinių, klausos aparato devėjimas, kai tai būtina ir tinkamas darbo ir poilsio režimas, kokybiškas miegas.
Parengta pagal “I am delirium aware“ konferencijos medžiagą
„Kiekvieną rytą prausiant pacientą, jis ima seksualiai kabinėtis. Vadovas aiškina, kad mes turėtume tiesiog nekreipti į tai dėmesio, jis yra ligonis“.
„Sako, jog žmogus yra ligonis ir nesupranta, to, ką daro, tad jis nėra atsakingas už savo veiksmus. Tačiau kur mano jausmai ir savijauta?”
“Kaip lengva viską nurašyti demencijos diagnozei, tačiau ar kas nors supranta, kaip man nemalonu, kai jo ranka netikėtai atsiduria mano liemenėlėje“.
Tai keletas ištraukų iš tyrimų, atliktų tarp Norvegijos slaugytojų, kur buvo siekiama išsiaiškinti, kiek dažnai slaugytojai jaučiasi seksualiai persekiojami savo pacientų. 2018 metų tyrimas atskleidė, jog 3 iš 10 jaunesnio amžiaus slaugytojų patyrė seksualinį pacientų priekabiavimą, tuo tarpu 2020 metų tyrimas atskleidė, jog šis skaičius padidėjo iki 4 iš 10. Tikėtina, jog panašių pasakojimų būtų galima išgirsti ir iš slaugytojų Lietuvoje.
Norvegijos tyrime dalyvavę slaugytojai pasakoja apie atvirą pacientų onanizmą, savęs ir personalo čiupinėjimą, žodinį priekabiavimą, seksualinio turinio komentarus. Slaugytojai šiose situacijose jaučia frustraciją. O tiesa ta, kad vadovybė dažnai tokių temų vengia ir nesiima spręsti problemų. Tad ką daryti?
Odos alkis
Danijos slaugytoja bei seksologijos specialistė Birgitte Schantz Laursen pabrėžia, jog personalas neturi toleruoti, kai peržengiamos jų asmeninės ribos. Nepageidaujami veiksmai turi būti nedelsiant užkertami, aiškiai pabrėžiant, kad tai nėra gerai.
Tuo pačiu būdami slaugytojais, turėtume mąstyti profesionaliai ir apgalvoti priežastis, sukėlusias tokius paciento veiksmus. Elgiasi pacientas taip tyčia, sąmoningai ar tokį elgesį galėjo iššaukti pakenkimai smegenyse? Ar veiksmas buvo suplanuotas, ar tai refleksas?
Nuo seno žinoma, jog fizinis prisilietimas žmogui yra be galo svarbus poreikis, tai ramina, gerina fizinę ir psichinę būklę. Tačiau ne visi žmonės turi galimybių patenkinti prisilietimo, odos kontakto poreikį. Tuo remiantis Danijoje atsirado terminas “odos alkis”.
Jei pacientas, turintis kognityvinių (protinių) sutrikimų, demonstruoja nepageidaujamą elgesį, visada verta pagalvoti, jog tokiu būdu jis bando pasakyti, jog jam trūksta socialinio kontakto ir prisilietimo.
Hiperseksualumas
Laursen taip pat nurodo, jog pasitaiko, kai paciento elgesys traktuojamas kaip seksualinio pobūdžio, tačiau priežastys gali būti visai kitos, labiau fizinio pobūdžio. Šlapimo takų infekcija, odos išbėrimai ir niežulys nepatyrusio personalo gali būti traktuojamas kaip seksualinio turinio veiksmai. Svarbu, kad medicinos personalas turėtų pakankamai žinių, kaip įvairios ligos gali paveikti žmogaus smegenis bei elgesį. Pavyzdžiui, demencija, o ypač frontotemporalinė demencija, dažnai pasireiškia nevaldomu elgesiu, impulsų kontrolės praradimu, agresyvumu ir kai kada hiperseksualumu.
Hiperseksualumas arba erotomanija – retai pasitaikanti būsena, kuri pasireiškia stipriu lytiniu potraukiu ir poreikiu. Tai gali nutikti dėl hormoninių sutrikimų, galvos smegenų pakenkimo. Kai kurie vaistai, vartojami Parkinsono ligai ar demencijai suvaldyti, taip pat gali iššaukti padidėjusį seksualumą.
Laursen šiuo metu dalyvauja darbo grupėje, kurioje vykdomi mokymai apie demenciją sergančių žmonių seksualumą. Blogiausia, kai paciento seksualumas paliekamas pačiam sau, apsimetant, kad jo nėra. O juk tai yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.
Kaip galima padėti savo pacientams?
Svarbu, išsiaiškinti elgesio priežastis. Jei pacientui pasireiškia odos alkis, tuomet padėdami nusiprausti, galime pasiūlyti ištepti kremu nugarą, pečius. Kartais žmogui reikia tiesiog palaikyti už rankos ar paglostyti. Kitiems gali pagelbėti sunkiosios antklodės, pliušinis žaislas, sava nosinė. Tai suteiks nusiraminimo, saugumo jausmą.
Nepageidaujamą elgesį taip pat gali iššaukti fizinio krūvio, socialinių stimulų stoka. Pasivaikščiojimai, filmo kartu pažiūrėjimas, kortų žaidimas su personalu, kitu pacientu ar artimu žmogumi kartais taip pat gali išspręsti netinkamo elgesio problemas.
Pripažinimas ir priėmimas
Laursen pabrėžė, jog žmonės su demencija taip pat turi teisę į savo seksualumą, o personalas turi tai pripažinti ir priimti. Jei žmogus, gyvenantis įstaigoje, pageidauja intymaus kontakto su savo artimuoju, personalas turėtų sudaryti tam sąlygas.
Danijoje niekam nekelia nuostabos, jei medicinos personalas padeda gyvenantiems slaugos/globos namuose susirasti erotinių priemonių – filmų, žurnalų ir kt. Į seksualumą žvelgiama kaip į vieną iš pagrindinių žmogaus poreikių, kurie žmogui svarbūs ir prieš kuriuos nereikia užsimerkti ar apsimesti, kad jų nėra.
Išsiaiškinkite priežastį
Bernt Barstad, Norvegijoje dirbantis socialinis ugdytojas, turintis išsilavinimą seksologijos srityje bei knygos “Seksualumas ir neįgalumas“ autorius teigia, jog medicinos personalas neretai išpučia per didelį burbulą, jei netikėtai jų regėjimo lauke atsiranda krūtis ar lyties organas. Skundai dėl seksualinio priekabiavimo ne visada yra pagrįsti, o ribas peržengiantis paciento elgesys ne visada susijęs su seksualumu. Gal žmogui reikia artimo kito žmogaus kontakto, gal jį kamuoja niežulys lyties organų srityje ar šlapimo takų uždegimas.
Anot autoriaus, labai svarbu išsiaiškinti problematiško elgesio priežastis, o vėliau apgalvoti kokių veiksmų reikėtų imtis. Žinoma, ne visada personalas turi užtektinai laiko gilintis, tačiau dažnai tiesiog užtenka užduoti tiesioginį, be užuolankų klausimą: “Kodėl tu taip darai?”
Darbo vietoje turėtų būti sukurta strategija, kaip sprendžiamas nepageidaujamas pacientų elgesys. Barstad taip pat pabrėžia, jog tai, kas vienam slaugytojui gali atrodyti problema, kitam visai ne. Autorius pamini atvejį, kuomet vyriškis, kuriam buvo likę ne tiek ilgai gyventi nuolat seksualiai priekabiaudavo prie personalo, tad dauguma tiesiog vengdavo užeiti pas jį į palatą. Tačiau viena tvirtas slaugytojas galėdavo atlikti būtinus slaugos veiksmus be jokių problemų. Paklausus slaugytojo, ar paciento elgesys kelia jam problem, buvo atsakyta, jog visai ne.
Etinės dilemos
Barstad neslepia, jog dirbant su žmonėmis, kurie turi elgesio ir impulsų kontrolės problemų, kognityvinių sutrikimų, dažnai kyla sunkių etinių dilemų. Pavyzdžiui, ką daryti, jei Petras ir Marija eina vienas pas kitą į kambarį slaugos/globos namuose, nors abu turi sutuoktinius namie.
Tokios situacijos reikalauja diskusijų, kurių negalima nutylėti. Demencija užklumpa įvairių grupių žmones, tiek ramaus, tiek agresyvaus charakterio, tad kitų agresyvumas tiesiogine prasme gali sprogti nekontroliuojamu seksualumu.
Barstad pabrėžė, jog apie seksualumą turi būti diskutuojamas slaugos/priežiūros įstaigose, nevengiant pasikviesti šią sritį išmanančių profesionalų.
Patarimai susidūrus su nepageidaujamu seksualiniu pacientų elgesiu:
Nubrėžkite ribas – medicinos personalas neprivalo toleruoti nepriimtino pacientų elgesio, nepaisant, jog jie nėra pajėgūs suprasti savo veiksmų.
Kalbėkitės su kolegomis apie sunkias, nemalonias situacijas.
Žvelkite į problemą plačiau, atraskite tokio elgesio priežastis.
Kartais paprasti dalykai yra geriausi – pečių masažas, iškyla į gamtą, pokalbis ir kt.gali išspręsti sudėtingą elgesį.
Pagalvokite, kaip galite sudaryti sąlygas patenkinti paciento seksualumą. Teisę į seksualumą turi tiek žmonės su fizine, protine negalia ar turintys elgesio ir impulsų kontrolės sutrikimų.
Ieškokite profesionalios pagalbos – kreipkitės į psichologą, seksologą.
Parengta pagal Ingvald Bergsagel “Kognitiv svikt:dette kan du gjøre når pasienten er kåt”, Sykepleien, 2021
Demencija – tai ne liga, o sindromas, atsiradęs dėl įvairių ligų ar pažeidimų smegenyse. Demencijos metu silpnėja protinė veikla, emocijų kontrolė bei gebėjimas atlikti kasdienines užduotis. Ligai būdinga progresuojanti eiga, o tai reiškia, jog simptomai laikui bėgant bus vis labiau išreikšti.
Egzistuoja įvairiausių demencijos apibrėžimų, tačiau PSO remiasi Tarptautinių Ligų Klasifikacijos apibrėžimu (TLK-10), kuriame nurodoma, jog demencijos diagnozė turi išpildyti 6 žemiau pateiktus kriterijus:
Ryškus atminties pablogėjimas, o ypač neseniai įvykusiems įvykiams, informacijai. Išimtis – frontotemporalinė (kaktinės srities) demencija, atmintis retai pakenkiama ankstyvose stadijose.
Mažiausiai vienas pažeistas kognityvinis gebėjimas – laiko ar vietos orientacija, kalbos sutrikimas, logiškas mąstymas, planavimas ar vertinimas.
Atminties bei protinių gebėjimas taip susilpnėja, jog žmogus nebesugeba funkcionuoti pažįstamoje aplinkoje bei atlikti kasdienines užduotis, kurias darydavo anksčiau.
Būdingas pakitęs elgesys. Žmogus gali tapti labiau pasyvus, piktas, nebeturėti tikslų, greitai susierzinti, tapti įtarus.
Demencijos sindromą svarbu atskirti nuo delyro sindromo, kuris išsivysto staiga dėl somatinių ligų ar šalutinių vaistų poveikio. Demencijos atveju 1-4 aprašyti simptomai tęsiasi 6 ir daugiau mėnesių.
TLK-10 taip pat nurodoma, jog demencijos atveju žmogus yra normalios sąmonės, tačiau pažengus demencijai, ne visada tai būdinga.
Hidrocefalija su normaliu galvos spaudimu ir demencija
Kitos ligos
Demencijos eiga
Demencijos eiga priklauso nuo keletos faktorių, liga vystysis skirtingai kiekvienam jos paliestam žmogui. Tai priklauso nuo ligos, sukėlusios demenciją, vyraujančio smegenų pakenkimo, žmogaus gebėjimo gyventi su šia liga. Stresas, kitos somatinės ligos gali įtakoti demencijos simptomų pasireiškimą. Ūmi somatinė liga gali iššaukti paciento nerimą, sumišimą. Ligai vystantis stebima depresija, baimė, psichozės.
Faktoriai, kurie įtakoja demencijos simptomų pasireiškimą:
Išgyvenamumas demencijos atveju siekia 3-20 metų, ligos eiga labai individuali, priklauso nuo demencijos tipo.
Nepaisant skirtingų demenciją sukeliančių priežasčių, šiai ligai būdingi 3 ligos šuoliai, pagal kuriuos išskiriamos 3 ligos fazės:
Lengva demencijos forma
Vieni dažniausių pirmieji ligos požymiai – atminties susilpnėjimas, ypač neseniai nutikusiems įvykiams. Demencija susirgę pradeda pamiršti susitikimus, pamiršta pavalgyti, nusipirkti maisto. Nebesupranta kaip elgtis su pinigais, kaip apmokėti sąskaitas. Sutrinka laiko perspektyva, sunku atskirti senus įvykius nuo neseniai įvykusių. Pavyzdžiui, gali prisiminti įvykį, nutikusį prieš 4-5 metus, tačiau jį suvokti kaip ką tik nutikusį. Sutrinka laiko orientacija, nežino kokia diena, kurie metai, nebepažįsta laikrodžio, nesiorientuoja kalendoriuje.
Kai kuriems pacientams, o ypač Alzheimerio liga sergantiesiems, pradeda trikti kalba, neranda tinkamų žodžių išsireikšti, trūkinėja kalba. Taip pat jiems sunku orientuotis aplinkoje, sunku atlikti įprastinius praktinius darbus – pasigaminti maisto, apsirengti. Ligos pradžioje dauguma pacientų geba susidoroti su atsiradusiomis problemomis, ginasi, slepia savo simptomus. Asmeninės savybės šioje stadijoje pakinta nedaug, tačiau gali paaštrėti kai kurie charakterio bruožai. Sakysim, jei žmogų anksčiau kankino nerimas, depresinės nuotaikos, tai susirgus demencija, nerimas gali tapti labiau išreikštas, gali būti būdingas noras atsiskirti nuo kitų, depresija. Kiti – priešingai, bus agresyvūs, pikti, greitai susierzinantys.
Vidutinio sunkumo demencija
Šioje fazėje žmogus praranda gebėjimą atlikti tai, ką buvo išmokęs per savo gyvenimą, nebesugeba nuslėpti simptomų ir prarandą savo gyvenimo kontrolę. Sutrinka suvokimas, kai tenka spręsti užduotis, priimti sprendimus, nesusidoroja su stresu. Šioje fazėje dažnai išvystame psichotinius simptomus – klaidingus įsivaizdavimus, regėjimo haliucinacijas, pakitusį elgesį. Būdinga baimė, depresija, pasyvumas, nenustygimas vietoje. Dar labiau silpnėja atmintis ir laiko orientacija, o taip pat prastėja kalba, orientacija erdvėje. Sutrikusi kalba apsunkina komunikaciją su kitais žmonėmis. Labai susilpnėja gebėjimas apsirengti ir nusirengti, nebesugeba išsirinkti tinkamų drabužių, susitvarkyti savęs, palaikyti tvarkos namuose. Kai kurie nebegali orientuotis vietovėje, todėl išėję iš namų gali pasiklysti. Šioje fazėje dažniausiai pastebima, jog žmogui kažkas ne taip ir kreipiamasi į gydytojus.
Sunkaus laipsnio arba pažengusi demencija
Šioje fazėje žmogus visiškai nebegali savimi pasirūpinti, nebegali gyventi be kitų žmonių priežiūros. Silpsta gebėjimas valingai tuštintis ir šlapintis. Dauguma nebegali kontroliuoti savo judesių – pvz. paimti stiklinę su vandeniu ir nuvesti ją prie savo lūpų. Kitiems atsiranda pusiausvyros, eisenos sutrikimai, dažnam būtinos pagalbinės priemonės judėjimui. Tokiems pacientams yra reikalinga nuolatinė fizinė priežiūra ir slauga institucijose.
Berger skalė
Ši skalė padeda aiškiau klasifikuoti ligos eigą ir numatyti kokios paslaugos ir priežiūra būtina kiekvienos demencijos atveju. Ši skalė išskiria 6 demencijos fazes:
Pacientas gerai funkcionuoja aplinkoje, tačiau atminties sutrikimai apsunkina kasdienes veiklas.
Pacientas funkcionuoja be kitų žmonių pagalbos tik pažįstamoje aplinkoje.
Gali apsirengti pats, bet reikalinga nedidelė pagalba.
Pacientui reikalinga kitų žmonių pagalba apsirengti.
Pacientui būtina vis daugiau kitų žmonių pagalba.
Pacientas yra gulintis ar sėdintis ratukuose, reaguoja tik į prisilietimus. Būtina nuolatinė priežiūra ir slauga.
Demencijos simptomai
Demencija pasireiškia daugybe simptomų, kurie įvairiose demencijos stadijose gali skirtis. Paprastai demencijos simptomai išskiriami į 3 pagrindines grupes:
Kognityvinių funkcijų pažeidimai, sąlygoti smegenų pakenkimo.
Elgesio pakitimai sąlygoti smegenų pakenkimo, intelektualinių gebėjimų pažeidimo bei asmeninės reakcijos į savo ligą atspindys.
Motoriniai simptomai dėl smegenų pakenkimo.
Tad aptarsim kiekvieną grupę atskirai.
Kognityvinių (protinių) gebėjimų pakenkimas
Susilpnėjęs dėmesys
Dėmesio pagalba galime sekti tai, kas vyksta aplink mus bei registruoti stimulus iš aplinkos. Susilpnėjus dėmesiui, prastėja atmintis bei sunkiau sprendžiamos kasdieninės problemos. Normalus dėmesys reiškia, jog žmogus yra budrus, pastebi stimulus iš aplinkos ir geba atlikti užduotis neblaškomas aplinkos dirgiklių.
Sergant demencija sutrinka žmogaus budrumas, sergantysis gali nuolat miegoti arba priešingai būti ypač aktyvus (tai gali būti ir delyro požymis). Pacientui tampa sunku sekti tai, kas vyksta aplinkoje.
Dėmesys gali būti selektyvus – kai dėmesys kuriam laikui nukreipiamas į vieną užduotį, pokalbį ar tv programą, nepaisant aplinkoje esančių judesių, garsų ar kitų dirgiklių. Paskirstytas dėmesys – gebėjimas vienu metu sekti kelis dalykus, pavyzdžiui vairuojame automobilį ir klausomės radijo. Demencijos metu silpsta tiek selektyvus, tiek paskirstytas dėmesys.
Sutrikusi atmintis bei gebėjimas mokytis
Atminties sutrikimas dažnai yra vienas pirmųjų demencijos simptomų, kurį pastebi pats sergantysis bei jo artimieji. Atmintis mums reikalinga išmokti naujų dalykų, o vėliau šią informaciją pritaikyti gyvenime. Išmokimas neatsiejamas nuo suvokimo. Kartais išmokstama labai lengvai, o kartais prireikia daug kartojimų, kad nauja medžiaga būtų išmokta ir suprasta. Įprastai atmintis skirstoma į trumpalaikę ir ilgalaikę atmintį.
Trumpalaikė atmintis išlaiko informaciją nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Pavyzdžiui, žvilgtelėję prisimename telefono numerį, kurį iš karto surenkame ir skambiname arba surenkame banko kodą, kuriuos vėliau pamirštame. Ši atmintis ankstyvose demencijos fazėse paprastai būna nepažeista, tačiau gali iškilti sunkumų sergant vidutinio sunkumo demencija. Pažengus demencijai, trumpalaikė atmintis bus ypač sutrikusi.
Ilgalaikė atmintis trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų, dienų ar net metų. Ji dar skirstoma į:
Epizodinę – susijusi su tam tikrais praeities įvykiais, dažnai paremta savais išgyvenimais, situacijomis. Prisimenama pirmoji diena mokykloje, vestuvių diena, dukters vizitas su šeima. Ši atmintis remiasi susikurtais vaizdais ir sensoriniais išgyvenimais – kvapais, jausmais ir kt. Įvykiai, paremti ypač stipriais išgyvenimais (tiek blogais, tiek gerais), išlieka atmintyje ilgiausiai. Kai kurie pacientai sergantys net labai pažengusia demencijos forma puikiai prisimena įvykius iš vaikystės arba tai, kas sukėlė ypač stiprius išgyvenimus.
Semantinę – susijusi su faktais, datomis, bendrine informacija. Ši atmintis priklauso nuo kultūros, auklėjimo, išsilavinimo. Taip pat ji apima žinias apie taisykles ir normas būtinas socialiniam bendravimui.
Procedūrinę – tai išmokti, ištreniruoti veiksmai, kurie atliekami automatiškai. Pavyzdžiui, važiavimas dviračiu, virtuvės įrangos naudojimas, automobilio vairavimas. Daugybė kasdieninių veiksmų yra paremti procedūrine atmintimi, atliekami veiksmus automatiškai, net nesusimąstydami, kaip tai darome. Ši atmintis ilgiausiai išlieka demencijos atveju, vidutinėse stadijose ši atmintis gali būti šiek tiek pažeista, o sunkiose stadijose – ryškiai.
Ilgalaikė atmintis taip pat yra susijusi su retrospektyviu ir prospektyviu prisiminimu. Retrospektyvus prisiminimas – kai galime prisiminti tai, ko aplinkoje nėra. Prospektyvus prisiminimas – kai mums reikalinga pagalba iš aplinkos, kad prisimintume. Pavyzdžiui, demencija sergančiajam gali būti sunku išvardyti savo vaikų vardus, tačiau kai jie šalia arba mato jų nuotraukas, prisimena visų vardus. Sergančiajam demencija nuolat reikės stimulų iš aplinkos, padedančių prisiminti tam tikrus įvykius.
Kalbos sutrikimai
Susirgus demencija dažnai atsiranda ir kalbos sutrikimų, kurie būna susiję su smegenų organiniais pakitimais. Išskiriama:
Motorinė afazija – sutrikusi kalbos produkcija, kalba tampa lėta, trūkčiojanti, neužtikrinta. Motorinę afaziją reikėtų atskirti nuo dizartrijos, kuri susijusi su burnos paralyžiumi, rijimo sutrikimais ir kalbos sutrikimais.
Sensorinė afazija – kai sutrinka gebėjimas suprasti tai, ką sako kitas žmogus. Paciento atsakymai būna visiškai nesusiję su klausimu, o tai rodo, kad pacientas pats nesupranta klausiančiojo.
Anominė afazija – žmogus kalba rišliai, tačiau naudoja daiktų apibūdinimus, formuluotes, nes neprisimena žodžių, o ypač daiktavardžių. Pavyzdžiui, vietoj žodžio „slyva“ sakys „tie raudoni, apvalūs, kur kaba sode ant medžių“.
Kitų kognityvinių funkcijų susilpnėjimas
Demencijos atveju gali susilpnėti žmogaus gebėjimas planuoti bei sistemingai atlikti įvairias užduotis. Sistemingam užduočių atlikimui yra reikalinga atmintis, gebėjimas planuoti, jutimai, gebėjimas atlikti užduotį bei erdvės suvokimas (vizuospatialiniai gebėjimai). Lengvos demencijos atveju žmogui gali nebemokėti elgtis su pinigais, skalbti rūbų, pasigaminti maisto. Demencijai pažengus, žmogus nebežinos kaip apsirengti, nusirengti, praustis, valgyti. Sutrikęs gebėjimas atlikti įprastas kasdienes veiklas, vadinama apraksija. Pacientas fiziškai gali tai atlikti bei pilnai supranta, kas bus atliekama, tačiau pats to išpildyti negali.
Agnozija – sutrikęs gebėjimas atpažinti ar identifikuoti objektus, nepaisant normalių sensorinių funkcijų. Gali sutrikti įvairūs žmogaus jutimai, dažniausiai pasitaiko vizualinė agnozija, kai pacientas nebeatpažįsta objektų ir naudoja juos ne pagal paskirtį. Taip pat dažna audioagnozija, nebeatpažįsta durų, telefono skambučio.
Sutrikęs erdvės suvokimas arba vizuospatialinių gebėjimų susilpnėjimas – sunku orientuotis erdvėje, gali pasiklysti pažįstamose apylinkėse, sunku nukopijuoti figūrą ar piešinį ant popieriaus, sunku atpažinti objektus žvelgiant iš šono, sunku suvokti atstumus iki objekto. Erdvės suvokimo sutrikimai gali prasidėti ankstyvoje demencijos fazėje, tai ypač būdinga sergantiems Alzheimerio liga.
Sergant demencija tampa sunku spręsti praktines užduotis, ypač jei tai susiję su naujomis užduotimis. Situacija dažnai matoma tik „čia ir dabar“, nesuvokia pasekmių, sunku priimti sprendimus.
2. Neuropsichiatriniai simptomai
Daugumai susirgusiųjų demencija pakinta elgesys bei emocinės reakcijos. Simptomai gali būti patys įvairiausi, dažnai priklauso nuo demenciją sukėlusios ligos.
Depresija demencijos atveju dažnai būna psichologinių ir biologinių faktorių pasekmė. Žmogus suvokia, jog daugelio kasdieninių veiklų jis nebepajėgia atlikti, o tai skatina jį užsisklęsti, atsiriboti, gali prasidėti depresija. Cheminių medžiagų pokyčiai smegenyse demencijos atveju taip pat gali išprovokuoti depresinius simptomus. Nustatyti depresiją esant pažengusiai demencijai ypač sudėtinga, nes tokių pacientų būna sutrikusi kalba bei komunikacija. Pyktis, irzlumas, nerimas gali būti netipiniai depresijos simptomai demencijos atveju. Antidepresiniai vaistai kartais gali pagerinti šių pacientų elgesį bei sumažinti susierzinimą, nuolatinį blaškymasį, baimę, motorinį sujaudinimą.
Kai kuriems demencija sergantiems pacientams yra būdingas patologinis verksmingumas. Tai ypač būdinga esant smegenų pažeidimams smilkinio ir smegenų kamieno srityje. Gali pradėti verkti kalbant apie įprastus kasdienius dalykus. Tai ne depresijos požymis.
Baimės dažnai vyrauja demencijos atveju. Žmogus suvokia, jog jis tarsi nebevaldo savo gyvenimo, jaučia netikrumą dėl ateities. Vėliau ar anksčiau žmogus tampa priklausomas nuo kitų žmonių priežiūros. Būti vienam gali tapti baisu. Jei pacientas ima nebesuprasti kas vyksta jo aplinkoje gali prasidėti panika, baimė, agresyvumas, noras apsiginti arba pabėgti.
Klaidingi įsivaizdavimai, haliucinacijos – tai ypač dažni demencijos simptomai. Pacientai gali tvirtinti, kad kažkas nuolat vagia iš jų, juos seka ar kad sutuoktinis yra neištikimas. Dažnai teigiama, kad jų namuose vaikšto svetimi žmonės, nes nebeatpažįsta savo artimųjų. Televizijos laidos gali būti suvokiamos kaip realybė, svetimi žmonės suvokiami kaip artimieji. Gali nebeatpažinti savo vaizdo veidrodyje ir galvoti, jog svetimas žmogus atsidūrė jų vonioje ar kambaryje. Haliucinacijos, o ypač regos haliucinacijos ypač dažnos sergant Lewy kūnelių demencija, tačiau gali būti ir kitų demencijų atvejais.
Apatija, interesų praradimas – tai tipiškas elgesio pasiketimas demencijos atveju. Žmogus didžiąją dalį dienos sėdi ramiai ir mažiau domisi aplinka. Siaurėja interesai, nebeužsiima mėgstama veikla, būdingas socialinis uždarumas. Vėliau žmogus gali ištisas dienas vien tik sėdėti arba gulėti lovoje.
Tačiau artimiesiems didžiausią rūpestį kelia padidėjęs paciento motorinis aktyvumas, nuolatinis klaidžiojimas, nerimas. Dažnai toks elgesys atspindi žmogaus ankstyvesnio gyvenimo veiklas – buvo aktyvus, daug vaikščiojo, geras fizinis pasirengimas. Tokio elgesio dominavimas gali reikšti, jog demencija sergančiam žmogui reikia fizinės veiklos, aktyvumo.
Agresyvumas, susijaudinimas – tokį elgesį ne visada lengva suprasti ir paaiškinti. Agresyvumą gali išprovokuoti demencijos lygis, demencijos tipas, asmeninės savybės, somatinės ligos, savo situacijos, realybės nesuvokimas, aplinkos reiškiniai, esamos baimės.
Fizinis agresyvumas gali kilti be aiškių priežasčių. Dažniausiai tai nulemia biologinės priežastys – smegenų pažeidimai kaktinėje srityje arba smegenų kamiene. Šios srities pažeidimai pasireiškia primityviu elgesiu, impulsų kontrolės praradimu. Fizinis agresyvumas taip pat gali būti ūmios somatinės ligos ar psichozės pradžia. Kai kuriems pacientams fizinis agresyvumas gali būti vyraujantis elgesys visą gyvenimą (smurtavo prieš vaikus, sutuoktinį), tad demencijos atveju šis elgesys gali tapti dar labiau išreikštas.
Gynybinį agresyvumą gali išprovokuoti sudėtingos situacijos, dažniausiai kai žmogus jaučiasi, jog pateko į situaciją, kurios nesupranta, jaučia frustraciją, gėdą, pažeminimą. Kartais anksčiau įvykę nemalonūs įvykiai gali sukelti agresiją. Gynybinė agresija gali pasireikšti baime, psichotiniais klaidingais įsivaizdavimais, haliucinacijom.
Paros ritmo pakitimai – sergant demencija būdinga dienos nakties ritmo išsibalansavimas. Sunku užmigti, dažnai prabundama naktį, o dieną būdingas mieguistumas, nusnaudžiama porą kartų dienoje. Tai nutinka dėl atsiradusio pasyvumo, koncentracijos ir dėmesio sumažėjimo.
3. Motoriniai simptomai
Motoriniai sutrikimai dažniausiai ištinka vidutinės ir pažengusios demencijos atvejais. Išimtis – Parkinsono liga su demencija bei Lewi kūnelių demencija, šiais atvejais motorika pažeidžiama ankstyvose stadijose. Gali tapti sunku koordinuoti savo judesius, kai kuriems sutrinka pusiausvyra, nesuvokia atstumo iki objekto, sunku atlikti vientisus judesius. Gali tapti sunku atsistoti iš sėdimos padėties arba atsisėsti ant kėdės per vidurį, dažnai pataiko ant kėdės ranktūrio, sėdasi ant kėdės krašto. Dėl smulkiųjų raumenų koordinacijos sutrikimų gali nebesugebėti naudotis peiliu ir šakute, sunku kramtyti maistą. Daliai pacientų judesiai tampa sulėtinti, sustingę.
Inkontinencija – sergant demencija silpsta gebėjimas kontroliuoti šlapimą, o demencijai pažengus, pacientas nebegali kontroliuoti ir valingo tuštinimosi. Tokiam pacientui reikalinga nuolatinė priežiūra ir slauga.
Literatūra:
A.M. Mork Rokstad, K.Lislerud Smebye “Personer med demens. Møte og samhandling”, 2020 Oslo
~Žodžiai susiformuoja ir išsprūsta taip, kaip, jiems išeina. Žinai, ką galvoji, bet nežinai, ką sakai. Padriki žodžiai jungiasi draugėn, kaip jiems patinka. Bet tu to nežinai. Kad susivoktum, reikia laiko.
~Žodžiai vienas kitą sulaužo, yra, persikreipia, išsiverčia į kitą pusę, išmeta sakinį į orą, sulaužo jam stuburą ir nieko nebereiškia, jie – tiesiog nesąmonė.
Romain Gary „Moters šviesa“
Kas yra afazija?
Afazija – tai visiškas arba dalinis kalbos praradimas, kuris atsiranda dėl kalbos zonų pakenkimo galvos smegenų žievėje. Afazija sukelia komunikacijos problemas, tačiau pati afazija nepaveikia intelektinių gebėjimų. Esant afazijai, būna sunku komunikuoti su kitais žmonėmis, o taip pat gali būti:
sunku surasti tinkamus žodžius ir juos ištarti,
sunku suprasti, ką sako kiti,
sunku skaityti,
sunku rašyti.
Afazijos atsiradimo priežastys:
galvos smegenų insultai (dažniausiai kairėje smegenų dalyje),
galvos smegenų ligos (augliai, infekcijos, uždegimai),
išorinės galvos smegenų traumos,
Parkinsono liga,
Alzheimerio bei kito tipo demencijos.
Afazija dažniausiai atsiranda po galvos smegenų insultų, tai sudaro 25-40 proc. visų afazijos atvejų.
Afazijos tipai
Esant afazijai, kalbos sutrikimai pasireiškia kiekvienam žmogui skirtingai. Tai priklauso nuo smegenų pakenkimo dydžio bei lokalizacijos. Afazija skirstoma pagal sunkumo laipsnius bei lokalizaciją.
Vieniems žmonėms pakenkimas atsiranda priekiniame kalbos centre, vadinamae Broka centre, kitiems – užpakaliniame, Wernickio centre, tretiems gali būti pakenkti abu centrai.
Esant Broka afazijai, žmonėms būna sunku surasti tinkamus žodžius bei išreikšti mintis pilnais sakiniais. Jie žino, ką nori pasakyti, tačiau sunku išreikšti mintis žodžiu ar raštu. Žodžiai nutrūksta, susidėlioja netinkama tvarka, blogai artikuliuojami, o tai sukelia žmonėms frustraciją bei nusivylimą. Esant šiai afazijai, pacientai supranta kitų žmonių kalbą.
Wernickio zonos afazijos atveju, žmogus geba kalbėti, tačiau ne visada žodžiai turi prasmę, juose kaitaliojamos raidės, painiojami panašiai skambantys žodžiai, kalba primena „žodžių mišrainę“. Žmogus girdi kitų žmonių kalbą, geba matyti parašytą tekstą, tačiau nevisada supranta prasmę.
Esant afazijai, kalbos sutrikimai diena iš dienos gali pasireikšti skirtingai. Sunkiau kalbėti būna tuomet, kai žmogus yra:
pavargęs ir išsekęs,
kai jaučia baimę,
kai kamuoja stresas.
Kaip afazija pasireiškia?
Afazija – sunku komunikuoti
Žmogus nesugeba beveik nieko pasakyti.
Žino, ką nori pasakyti, tačiau neranda tinkamų žodžių.
Naudoja neteisingus žodžius. Pavyzdžiui, sako „taip ar jo“, tačiau iš tikrųjų nori pasakyti „ne“.
Reikalingas ilgesnis laikas minčių išreiškimui žodžiu.
Reikalingos didelės pastangos tariant žodžius, formuojant sakinius.
Išsprūsta keisti žodžiai, kurie nieko nereiškia.
Kartoja tuos pačius žodžius.
Žmogus ima keiktis, nors anksčiau to nedarydavo.
Afazija – sunku suprasti, ką sako kiti
Esant afazijai būna sunku suprasti, ką sako kiti žmonės. Kalbos suvokimas ypač pasunkėja, kai:
kitas žmogus kalba labai greitai,
vartoja sudėtingus žodžius ir ilgus sakinius,
kalba iš karto keli žmonės,
kambaryje daug triukšmo,
afazija sergantis žmogus jaučiasi pavargęs ar įsitempęs.
Afazija – sunku skaityti ir rašyti
Skaitymo sunkumai gali pasireikšti sekančiai:
žmogus aiškiai mato parašytus žodžius, tačiau nesupranta jų reikšmės,
gali perskaityti paprastus žodžius,
geba perskaityti antraštes laikraštyje, tačiau neperskaito straipsnio,
negali skaityti garsiai, tačiau supranta žodžius.
Rašymo sunkumai gali pasireikšti sekančiai:
nebegali visiškai nieko parašyti,
sunku surasti tinkamus žodžius, kuriuos būtų galima užrašyti,
negali ištarti žodžio paraidžiui,
užrašomos tik kai kurios raidės iš žodžio, tačiau ne visos,
sunku rašyti pilnus sakinius.
Afazija ir depresija
Afazija keičia žmogaus gyvenimą bei savęs suvokimą. Žmogui tampa sunku atlikti įprastus dienos darbus, mažėja pasitikėjimas savimi bei nepriklausomybė. Toks „savęs praradimas“ neretai sąlygoja depresiją. Žmogus gali jaustis nusivylęs, prislėgtas, greitai pulti į ašaras, jausti baimę, pyktį, vienišumą. Būdinga nuotaikų kaita, sunku paaiškinti savo jausmus kitiems šeimos nariams bei draugams.
Slaugytojo vaidmuo
Gera slaugytojo – paciento komunikacija yra tvirtas pagrindas paciento sveikimo procese, jo autonomijos išsaugojime bei pasitikėjimo stiprinime.
Nors komunikacija gali būti ne tik verbalinė, bet ir neverbalinė, slaugytojai dažnai prioritetą teikia verbaliniam bendravimui, o tai ne visada tinka afaziją turintiems pacientams. Naudokite aktyviai savo kūną kalbą, mimiką, gestus. Paprastas žinutes užrašykite ant popieriaus lapo (sutartą laiką ir kt), naudokite paveikslėlius, kalendorių. Kalbėkite trumpais, aiškiais sakiniais, palaikykite akių kontaktą su pacientu, būkite kantrūs. Užduokite paprastus taip/ne klausimus, tačiau žinokite, jog kai kurie pacientai šiuos žodžius painioja. Skirkite pakankamai laiko pacientui įsisavinti, tai ką pasakėte ir sulaukite jo atsakymo. Nekoreguokite paciento neteisingai ištartų žodžių. Baigus pokalbį, patvirtinkite ir apibendrinkite, kas buvo sutarta ar pasakyta.
Nekalbėkite ir neaptarinėkite paciento reikalų su jo artimaisiais šalia paciento, tarsi jo nebūtų šalia. Nesielkite su pacientu tarsi su vaiku, jis – suaugęs žmogus, turintis gyvenimo patirtį ir savo istoriją, tačiau šiuo metu turintis kalbos sunkumų.
Slaugytojui labai svarbu gerai pažinti pacientą – kas jis buvo iki afazijos, kokį darbą dirbo, kokie buvo jo pomėgiai, šeimos santykiai. Ši informacija suteikia galimybę slaugytojui būti labiau kūrybišku komunikacijos procese, atsiranda daugiau pasitikėjimo slaugytojo-paciento santykiuose.
Logopedo pagalba
Atsiradus kalbos sutrikimams svarbu kuo anksčiau, kai tik paciento būklė leidžia, pradėti darbą su logopedu (geriausiai iki 6 mėnesių nuo sutrikimo pradžios). Logopedas atlieka išsamius kalbos tyrimus, kurie padeda nustatyti afazijos tipą, parenkami tinkami kalbos grąžinimo būdai. Taip pat logopedas gali patarti artimiesiems kokius pratimus atlikti namie, kaip bendrauti su pacientu.
Afazijos prognozės priklauso nuo jos formos, priežasčių, paciento amžiaus (jaunesniems pacientams kalba atsistato lengviau), kaip anksti pradėti logopediniai užsiėmimai.
Šaltiniai:
E.Qvenild „Hva er AFASI? Informasjon til deg som har afasi“, 2017
„Aphasia: when speaking is hard“, American nurse today, december 2015
„Improving support for patients with aphasia“, J.Thompson, M.McKeever,2014 nursingtimes.net
Be abejo, žmonių santykiai būtų daug geresni, jei žmonėms būtų taip lengva tylėti kaip kalbėti. Tačiau patirtis aiškiai rodo, kad žmonėms sunkiausia suvaldyti savo liežuvį.
Benedictas Spinoza
Apkalbos – reiškinys senas kaip pasaulis. Senovėje, kai žmonės dar gyveno gentimis, dalinimasis informacija bei naujienomis užtikrindavo didesnį jų budrumą, o kartu ir ilgesnę gyvenimo trukmę. Antropologai teigia, jog apkalbų dėka žmonių tarpusavio ryšiai tapo glaudesni.
Pasak daktaro Jack Levin, knygos „Apkalbos: samčio viduje“ (Gossip: The Inside Scoop) autoriaus, šių dienų apkalbos gali teigiamai veikti mūsų emocinę sveikatą. Jis rašo, jog nors žmogaus apkalbėjimas gali būti kenksmingas reiškinys, tačiau apkalbos susieja tvirtesniais ryšiais įvairias socialines grupes bei verslo tinklus. Žvelgiant iš šios perspektyvos atrodytų, jog tie, kurie atsisako dalyvauti apkalbose, bus negailestingai izoliuoti ir pašalinti iš grupės. Bet ar tai turėtume toleruoti?
Apkalbos tarp darbuotojų ligoninėse, pirminės sveikatos priežiūros centruose ypač dažnas reiškinys. Pastebėta, jog neigiamos apkalbos dažnesnės mažesniuose, uždaruose skyriuose, kur kolegos vienas su kitu labiau susiję artimais tarpusavio santykiais. Jei pradžioje apkalbos gali atrodyti kaip menkniekis, vėliau jos gali plisti tarsi virusas ir užnuodyti darbo psichologinį klimatą. Tai gali prasidėti kelių bendradarbių replikomis, komentarais, o vėliau tapti įprastu kasdieniu reiškiniu. Į apkalbas lengvai įsitraukia jauni, nepatyrę slaugytojai, apkalbų dėka jie jaučiasi pripažinti bei priimti į kolektyvo ratą. Kartais apkalbų dalyviai pasirenka pasyvųjį vaidmenį, tiesiog stovi ir klausosi. Pasak neurologijos mokslų daktarės Berit Brogaard, apkalbos darbe – tai jėgos ir galios žaidimai bei tiesiausias kelias į patyčias.
Pastebėjęs, jog apkalbos darbo vietoje tampa problema, vadovas privalo į tai reaguoti, nes tai susiję su morale, komunikacinio pasitikėjimo mažėjimu bei lemia dažną darbuotojų kaitą.
Kaip elgtis vadovui pastebėjus apkalbas?
Susitikite tiesiogiai su apkalbų skleidėjais. Vienas vadovas, susidūręs su apkalbomis, visiems savo darbuotojams išplatino elektroninį laišką, kuriame nurodė, jog apkalbos skyriuje nebus toleruojamos. Tačiau šis būdas nėra pats geriausias, nes neprieinama tiesiogiai prie reikalo esmės. Geriausia – akis į akį susitikti su paskalų nešiotojais ir tiesiai šviesiai pasakyti, kad tai ką aš matau ir girdžiu man nepatinka. Stebėkite jų reakciją. Neretai sulaukiama atsakymo, jog tai daro visi, ne tik aš. Tuomet svarbu pabrėžti, jog apkalbos tapo didžiule problema skyriuje, todėl jūs iniciavote šį pokalbį. Pokalbiui pasirinkite atskirą kabinetą, kur jūsų pokalbis nebūtų girdimas kitiems. Paaiškinkite, jog apkalbos sukuria daug priešiškumo tarpusavyje, o dėl to gali nukentėti pacientai, kuriais rūpintis yra tiesioginė jūsų visų pareiga. Neretai į apkalbas įsitraukia darbuotojai, kurie pasižymi žema saviverte ir apkalbomis siekia dėmesio sau. Pasakykite, jog jūs vertinate juos kaip savo darbuotojus, tačiau nebenorite, kad apkalbos tęstųsi bei išgaukite iš jų pasižadėjimą, jog jie nebeskleis apkalbų darbo vietoje. Jei reikalai krypsta į gerąją pusę, visada pagirkite savo darbuotojus, palaikymas jiems reikalingas.
Personalo susirinkime aptarkite apkalbų problemą. Po individualaus pokalbio, sekantis žingsnis- aptarti susidariusią padėtį su visu kolektyvu. Paaiškinkite, jog tai ne tik neigiamai veikia tarpusavio santykius kolektyve, bet ir trukdo darbui bei lemia didžiulę darbuotojų kaitą, o tai kelia grėsmę stabilumui.
Neigiamas apkalbas keiskite teigiamomis. Atsikratyti apkalbų visiškai – neįmanoma, tad vienintelis būdas – neigiamas apkalbas keisti teigiamomis. Žmonės gali ir turėti kalbėtis, tačiau apkalbos turi būti teigiamos. Puikus būdas patikrinti ar jūsų apkalbos teigiamos, tiesiog iškelti sau klausimą, ar galėčiau pasidalinti šia informacija su tuo, kurį aš dabar apkalbu. Jei taip, vadinasi viskas tvarkoje. Teigiamų apkalbų pavyzdžiu galėtų būti sėkminga pasveikimo, išgelbėjimo istorija, sėkmingas kolegos pranešimas konferencijoje, koordinuoti kolegos veiksmai ekstremalios situacijos atveju arba puikiai išspręsta sunki situacija. Tokio lygio apkalbos veikia stiprinančiai bei labai pagerina psichologinį klimatą skyriuje.
Neapkalbėkite patys. Vadovas modeliuoja santykius skyriuje, o darbuotojai perima vadovo elgesio stilių. Vadovas negali skleisti paskalų, o tuo labiau dalyvauti juose kaip pasyvus klausytojas. Jei dažnai pagaunate save, jog tai darote, atminkite – tai turi liautis. Vadovas negali skleisti neigiamos informacijos apie savo darbuotojus, tai morališkai žema. Būkite pasiekiamas, atviras bei teisingas savo personalui, dalinkitės informacija.Tai sukurs sveikesnę darbo aplinką, atsiras daugiau pasitikėjimo vienas kitu bei užtikrins sklandesnį darbą. Išgirdę neigiamas apkalbas, iš karto jas sustabdykite, pasakydami, kad tai netinkamas elgesys. Tai gali būti nemenkas iššūkis, tačiau įveikiamas.
Kaip nutraukti apkalbų grandinę slaugytojams?
Pakeiskite pokalbio temą. Kuo labiau apkalbų skeidėjų klausomasi, tuo labiau jie „linksminasi“ jas skleisdami, o apkalbų diapazonas nuolat kinta ir plečiasi. Norėdami užkirsti kelią apkalboms, pakeiskite pokalbio temą. Imkite kalbėti apie orą, šiandienines aktualijas, naujus tobulinimosi kursus ir kt. Jei tai nesuveikia, tuomet paklauskite paskalų skleidėjo, kaip jis laikosi, kaip sekasi, kas naujo jo gyvenime. Žmonės mėgsta, kai jais domimasi. Paprastai ši strategija suveikia.
Pasišalinkite. Neretai pasitaiko situacijų, kai jūs netikėtai atsiduriate kolegų apkalbos ratelyje ir esate priverstas jų klausytis. Šiuo atveju geriausia strategija – pasišalinti. Pasakykite, jog jūs turite kažką dabar padaryti, atlikti ir atsiprašę nueikite. Toks pasišalinimas siunčia netiesioginę žinutę kolegoms, jog jums neįdomu dalyvauti apkalbose. Tačiau iškyla kitas pavojus – sekančiu apkalbos objektu galite tapti jūs. Jei jaučiate, jog kolegų elgesys su jumis pasikeitė ir tai jums kelia rūpesčių, tuomet susitikite akis į akį su apkalbų skleidėju ir ramiai, nesikarščiuodami atvirai pakalbėkite. Jei tai nepadeda, tuomet kreipkitės pagalbos į vadovą.
Neskleiskite apkalbų. Labai sunku susilaikyti nepapasakojus kitam kolegai apie naujus slaugytojos ir gydytojo santykius arba pasijuokt iš kolegos, kuris per vakarėlį padaugino alkoholio, tačiau tai morališkai žema ir jums kaip slaugytojui garbės neprideda. Privalote dirbti su savimi, kad jūsų elgesys pasikeistų. Didelis pavojus iškyla tuomet, kai imamos skleisti apkalbos apie pacientus, jų sveikatos būklę. Tai konfidencialumo pažeidimas, o už šios informacijos paviešinimą gali grėsti administracinė atsakomybė. Tad geriausia išeitis susitelkti vieningam komandiniam darbui, būti profesionalais savo darbo srityje ir vengti neigiamų apkalbų.
Visada pasitempusi, baltu chalatu ir nuolat kvepianti švara – štai toks dažnai kuriamas moters slaugytojos įvaizdis. Deja, jau po pirmojo kurso praktikos šis įvaizdis neretai subliūkšta, susidūrus su nemaloniais kvapais ir vaizdais. Štai tada pradedi suvokti, jog slaugytojo profesija – ne pati švariausia, o vietoj balto chalato dažniausiai tenka dėvėti neaiškių spalvų pižamas, kurias tenka keisti kelis kartus per pamainą.
Būdami slaugytojais nuolat regime, liečiame, girdime, uodžiame, išgyvename tai, kas kitiems žmonėms gali atrodyti neįveikiama užduotis. Tad visai nekeista, kai mūsų draugai, pasirinkę kitą profesiją, neretai užduoda mums klausimą – kaip tu gali tai dirbti? Gūžteli pečiais ir atsakai, jog prie visko galima priprasti. Bet ar tikrai?
Nemalonūs kvapai
Jei pirmaisiais praktikos metais šlapimo ir išmatų kvapai atrodo patys baisiausi, tai vėliau su metais ateina suvokimas, jog būna ir blogiau. Tinklapis nursinglink.monster.com paskelbė 10 bjauriausių ligoninėse sutinkamų kvapų. Tarp šių kvapų atsidūrė – išmatų kvapas, apdegusios odos kvapas, nutukusių, nesirūpinančių higiena pacientų kvapas, pūlių kvapas, gangrenuotų kūno dalių kvapas, pseudomonos sukeltos infekcijos kvapai, benamiai pacientai, kraujavimas iš virškinamojo trakto, ligoninės maisto. Tikiu, kad kiekvienas slaugytojas šį sąrašą galėtų dar pratęsti.
Būdami profesionalais turime išmokti susidoroti su nemaloniais pojūčiais, neparodyti pasišlykštėjimo bei nepaisant visų nemalonių aplinkybių, užtikrinti pacientui orią slaugą. Deja, kiekvieno mūsų tolerancijos ribos yra skirtingos, kas vienam slaugytojui gali nesukelti jokių nemalonių pojūčių, kitam – žiaugčiojimą ar net vėmimą. Ką daryti tokiais atvejais? Vienas paprasčiausių patarimų – dėvėkite kaukę, tačiau tai ne visada patogu, o kai kuriais atvejais galime įžeisti ar net atrodyti gąsdinančiai pacientams. Kitas būdas – pasitepkite sritį tarp nosies ir viršutinės lūpos Tigro tepalu, praskiestu levandų aliejumi ar mėgstamais kvepalais, tai bent šiek tiek sumažins nemalonius kvapus. Beje, šį triuką teko matyti ir kriminaliniame seriale, kurį veikėjai naudojo stebėdami autopsiją
Nemalonūs vaizdai
Pamenu, kaip prieš daug metų per genetikos paskaitą dėstytoja demonstravo įvairiausias skaidres su genetinėmis ligomis sergančiais žmonėmis. Po kiekvienos skaidrės parodymo nuvilnydavo grupėje aikčiojimai ir komentarai „siaubas“, „kaip baisu“ ir tt. Galiausiai dėstytoja neištvėrė ir tarė, jog mes esame būsimieji medikai ir neturime teisės stebėtis ar aikčioti. Ir tai buvo tarsi įvadas į naują patirtį, jog kartais vaizdas medicinoje gali būti toks baisus, jog atima žadą, tačiau būdami profesionalais negalime reikšti atvirų emocijų, būtina tvardyti ir stengtis profesionaliai pacientui padėti.
Pradėjus dirbti medicinoje nemalonių vaizdų spektras nuolat mainosi. Jei praktikos pradžioje baisu išvysti amputuotą galūnę, tai vėliau, išdirbus daug metų mažai kas bestebina. Dažnai tenka peržengti per save, dirbti savo darbą taip, kad asmeniniai jausmai ir reakcijos nesikirstų su pacientui teikiama slaugos kokybe. Bet ar tai visada geriausia išeitis? Kur dingsta užslopinti jausmai? Ar visada turime su kuo apie tai pakalbėti?
Pavojus užsikrėsti
Dirbant medicinos srityje pavojus užsikrėsti kaip niekada didelis. Daug kalbama kaip apsaugoti save nuo kraujo keliu ir kitais biologiniais skysčiais plintančių ligų. Pabrėžiama, kaip svarbu dėvėti pirštines, apsauginius akinius. Deja, visais įmanomais būdais apsiginkluojame tik tada, jei paciento ligos istorijoje paryškintai įrašyta, jog jis serga hepatitu B, C arba ŽIV. Kitais atvejais neretai numojame ranka. O juk į kiekvieną atvejį, kuomet kontaktuojame su krauju ar kitais biologiniais skysčiais, turime žvelgti kaip į potencialią riziką užsikrėsti. Tyrimai rodo, jog tik 70 proc.slaugytojų dėvi pirštines invazinių procedūrų metu.
Būdami slaugytojais esame arčiausiai savo pacientų. Mes juos išklausome, guodžiame, slaugome, palaikome, tačiau privalome nepamiršti ir savęs bei prisiimti atsakomybę už savo sveikatą ir likimą. Pamenu, kai kolega gelbėdamas senyvo amžiaus moteriškę nuo širdies sustojimo, atliko ne tik krūtinės ląstos paspaudimus, bet ir burna į burną įpūtimus. Senolė atsigavo ir po to dar išgyveno dvejus metus, o kolega ilgus mėnesius gydėsi pneumoniją kelių rūšių antibiotikais. O kiek medikų priėmimo, intensyvios terapijos skyriuose užsikrečia niežais, po asocialių asmenų vizito ligoninėse. Liga ne mirtina, bet tai labai nemalonu, o ypač jei ši liga parnešama į namus kitiems šeimos nariams. Tuomet nukentėjusiais tampa visa šeima. Prieš keletą metų siaučiant pavojingam kiaulių gripui, dalis medikų taip pat užsikrėtė nuo savo pacientų šia liga ir kovojo dėl savo gyvybės.
Prisilietimas prie mirties
Mirtį slaugos studentai dažniausiai išvysta dar studijuodami. Neretai tai būna ekskursija į patanatomijos skyrių stebėti sekciją. Ir nors ši ekskursija turėtų pagilinti mūsų anatomijos žinias, dažnai ji neturi nieko bendro su žinių gilinimu, tai tampa tarsi pirmuoju krikštu, išbandymu – ar tu tikrai gali būti mediku, ar tu gali į tai žiūrėti? Pamenu, mūsų pirmoji ekskursija dar buvo nuspalvinta apygirčio sanitaro juokeliais, kai ištraukęs iš kibiro pašalintas žarnas paklausė mūsų, gal kam reikia žarnų dešroms? Tą dieną daugelis liko be pietų ir net vakarienės, vaizdas ir kvapas neleido apie maistą net pagalvoti.
Vėliau susipažįstame su mirties kultūra ligoninėse. Išvystame žmogaus išėjimą, esame mokomi uždegti žvakutę, sutvarkyti kūną, uždėti „cedelį“, įdėti kūną į brezentinį maišą, o vėliau užtraukiamo užtrauktuko garsas ir metalinių ratų dardėjimas ilgais požeminiais ligoninės koridoriais iki saugojimo kameros. Daugeliui pradedančiųjų tai sukrečianti ir baugi patirtis, tačiau ne visi drįsta apie tai kalbėti, nes būdamas mediku privalai tai padaryti, tokia realybė, toks pasirinktas kelias.
Po daugelio praktikos metų mirtį pradedi vertinti dvejopai – vienos mirtys atrodo visiškai beprasmės ir nereikalingos, kitos – kaip išsigelbėjimas iš kūno kančių, kaip vienintelis kelias į kūno ir sielos ramybę. Iš pagarbos mirusiajam, jo artimiesiems atlieki tai, ką turi padaryti, tačiau viduje neretai jauti, kad tai ką darai, nėra visai normalu ir kad prie to niekada negalėtum priprasti. Blogiausia, kad apie mirtį kalbama labai retai, vengiama rodyti emocijas, o sukrečianti ir išgyventa mirtis tiesiog palydima didžiule tyla tarp kolegų. Neretai paciento išėjimą kiekvienas išgyvename savame kiaute, tačia vėliau tai gali prasiveržti ašarų pakalne vienumoje, noru svaigintis ir paskandinti tvyrančias emocijas ar atsitraukimu nuo šeimos, nesugebėjimu persijungti į įprastinį gyvenimą.
Dauguma slaugytojų, o ypač dirbančių ligoninėse, yra priversti dirbti greitai ir tiksliai. Kasdien susiduriama su nenuspėjamomis problemomis, nuolat įtemptai mąstome ir bet kokiomis sąlygomis privalome išlikti budrūs. Ir nors daugybė naujų technologijų iš dalies mūsų darbą palengvino, poreikis vienu metu atlikti keletą darbų tik dar labiau sustiprėjo.
Multitaskingas (iš anglų kalb. multitasking) – tai žmogaus gebėjimas/bandymas vienu metu atlikti keletą darbų. Slaugytojai nuolat rūpinasi keliais pacientais iš karto, kurių poreikiai bei sveikatos būklė nuolat kinta, tad vienu metu atlikti kelis darbus mums ne naujiena. Pastebima, jog kuo slaugytojas daugiau turi patirties, tuo jam lengviau vienu metu atlikti kelis darbus, o dažnai tai atlieka tiesiog pasąmoningai. Pavydžiui, įėjusi į palatą slaugytoja ima ruoštis užstatyti lašelinę, tuo pačiu metu užmeta akį į paciento šlapimo maišelį bei įvertina šlapimo spalvą ir kiekį, iš kišenės išsitraukia termometrą ir įkiša pacientui į pažastį pamatuoti temperatūrą, persimeta keliais žodžiais su pacientu ir dar atsiliepia telefonu, kur gydytojas duoda nurodymus apie pacientą iš kitos palatos. Ir taip vos ne kasdien, kiekvienos pamainos metu.
Multitaskingo pavojai
Atrodo, kokia šauni slaugytoja, kiek daug suspėja ir padaro, tačiau mokslininkai įspėja, jog multitaskingas pavojingas mūsų sveikatai, nes:
Vienu metu atliekami keli darbai didina lėtinio streso pavojų. Nuolatinis smegenų bombardavimas informacija, kurią jos turi perdirbti bei atitinkamai reaguoti didina streso atsaką, o tai reiškia daugiau streso hormono kortizolio kraujyje. Dideli kortizolio kiekiai gali išprovokuoti širdies ligas, aukštą kraujospūdį, 2 tipo cukrinį diabetą, susilpninti imuninę sistemą, sukelti lėtinį stresą.
Multitaskingas gali sukelti depresiją bei socialinį nerimą. Po sunkios darbo dienos dažnai nebesinori nieko veikti, atsisakoma susitikimų su draugais, bendravimo, o neretai darbo problemos ir situacijos „parsinešamos į namus“ ir būna sunku persijunkti į namų aplinką.
Mes tampame mažiau produktyvūs ir našūs. Atliekant kelis darbus vienu metu neretai susidaro įspūdis, jog padaroma žymiai daugiau ir našiau, tačiau mokslininkai teigia, jog rezultatai byloja visiškai priešingai. Multitaskingas pablogina atliekamo darbo kokybę bei našumą, tuščiai švaistomas laikas bei iškyla klaidų pavojus.
Multitaskingas ir klaidos
Klaidos sveikatos priežiūros sistemoje gali būti pačios skaudžiausios, nes tai susiję su tuo, ką branginame labiausiai – sveikata bei gyvybe. Multitaskingas ypač pavojingas kai slaugytojas ruošia vaistus injekcijai ar lašinei, dozuoja ar ruošiasi juos suleisti, nes skiriant ir administruojant vaistus reikalingas ypač didelis susikaupimas. Vienos studijos metu buvo nustatyta, jog slaugytojas atitraukiamas nuo pradėto darbo nuo 6 iki 14 kartų per valandą, o tai reiškia, jog pavydžiui pradėti skiesti vaistai paliekami ant procedūrinio staliuko, nes slaugytoja pakviečiama į kitą palatą, kur pacientui pasidarė bloga. Tad ji atitraukiama nuo pradėto darbo, o grįžusi vėl turi pradėti nuo ten, kur baigė. Tokiose situacijos iškyla didelis klaidų ir apsirikimų pavojus.
Kitos dažniausiai slaugytojų daromos klaidos, atliekant kelis darbus iš eilės, tai:
Bloga rankų higiena
Nedėvimos pirštinės, apsauginis chalatas, akiniai
Nepatikrinama paciento tapatybė (neįsitikinama ar tikrai šis pacientas tas, kuriam paskirti vaistai)
Vaistai administruojami netinkamu laiku, paskiriami per anksti ar per vėlai.
Supainiojama dokumentacija, užrašoma klaidinga pavardė, neteisingai paskiriami tyrimai ir t.t.
Multitaskingas – mitas?
Mokslininkai teigia, jog multitaskingo reiškinys apskritai neegzistuoja, mes tiesiog labai greitai persijungiam nuo vieno veiksmo prie kito. Vieno tyrimo metu tiriamiesiems buvo liepta atlikti kelis darbus vienu metu, o jų smegenų aktyvumas buvo matuojamas magnetinio rezonanso pagalba. Tyrimas atskleidė, jog žmogaus smegenys daro pauzes tarp užduočių, kad galėtų nustumti į šalį tą informaciją, kuri susijusi su jau atlikta užduotimi ir pakeisti ją nauja informacija, kuri bus reikalinga kitai užduočiai. Teigiama, jog žmogus vienu metu negali būti susikoncentravęs į kelis objektus tuo pačiu metu, tad rašyti žinutę ir vairuoti yra labai pavojinga. Dirbant kelis darbus vienu metu darome daugiau klaidų, prarandama svarbi informacija ar ji nepastebima, blogėja darbinė atmintis, o tai blogina darbo kokybę. Tad multitaskingas priskiriamas prie žmogiškųjų faktorių ( o ne sisteminių), galinčių išprovokuoti klaidas.
Kaip sau padėti?
Visame pasaulyje slaugytojų darbas yra įtemptas, mes nuolat save darbe patiriame iššūkių. Tai neatsiejama mūsų darbo dalis. Tad keletas patarimų:
Nesistenkite visus numatytus darbus išlaikyti savo galvoje, visada kišenėje turėkite blonknotą, kuriame susirašykite būtinus atlikti darbus, pastabas. Stengdamiesi prisiminti viską, tapsite mažiau pastabūs ir dėmesingesni.
Jei ruošiate lašinę ar dozuojate vaistus, nesileiskite kalbinami paciento artimųjų ar kolegų. Pasakykite, jog šiuo metu jums reikalingas ypatingas susikaupimas, o baigus darbą, atsakysite į visus rūpimus klausimus. Lygiai taip pat neklausinėkite savo kolegos, kaip jam sekėsi kelionėje ar pasimatyme, jei jis šiuo metu užsiėmę su vaistais.
Jei jaučiate, kad situacija tapo nevaldoma, tiesiog sustokite ir du tris kartus giliai įkvėpkite. Streso metu kvėpavimas darosi paviršutiniškas, nelygus. Gilūs, sąmoningi įkvėpimai malšina stresą, mes tarsi paliepiame savo kūnui ir protui nurimti. Jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į situaciją – moko išminčiai.
Pasiklydus tarp daugybės darbų, užduočių ir paskyrimų labai sunku skirti tinkamą dėmesį pacientui. Pirmasis įspūdis susitikus su nauju pacientu gali tapti tolimesnio bendravimo pagrindu. Kalbėdami su pacientu palaikykite akių kontaktą, galite paliesti jo ranką, koją ar tiesiog lovą, priklausomai kiek komfortiškai jaučiatės jūs patys bendraudami ir kaip reaguoja į jus pacientas. Dažnai neverbalinis bendravimas pasako daugiau už ištartus žodžius. Stebėkite paciento kūno kalbą, ką ji jums sako? Ką jūs norėtumėte pasakyti kitiems, būdami tokioje kūno padėtyje, kurioje yra pacientas?
Kartą stoviu su savo naująja kolega prie paciento lovos. Pacientas nevaikštantis, daug laiko praleidžiantis lovoje, trečia diena nepasituština. Užduotis paprasta – įvesti žvakutę, kuri padėtų išspręsti vidurių užkietėjimo problemą. Kolegė prilaiko šonu pasuktą pacientą, aš – atsargiai išlupu žvakutę. Staiga naujoji kolegė sako:
– O kuriuo galu tu įvedi žvakutę?
-Kaip tai kuriuo? – nelabai suprantu klausimo. – Žinoma, kad smailiuoju, juk tai savaime suprantama.
-Ot ir ne, reikia vesti bukuoju, – gudriai šypsosi kolegė.
-Nesąmonė,- bandau protestuoti.
-O tu pasidomėk.
-Būtinai tai padarysiu, – atsakau ir įvedu žvakutę taip, kaip esu įpratusi.
Kas yra žvakutės?
Žvakutė – tai vaisto forma, kuri įvedama į tiesiąją žarną. Toks vaisto vartojimas puiki išeitis, kai žmogus turi ryjimo problemų, jaučia pykinimą, vemia, kamuoja traukuliai, yra be sąmonės, o taip pat senyvo amžiaus žmonėms bei mažiems vaikams. Žvakutėje esanti veiklioji medžiaga būna sumaišyta su riebalais arba į vašką panašia medžiaga, kuri ištirpsta žarnyne. Veiklioji medžiaga gali veikti lokaliai žarnyne arba būti įsiurbiama iš žarnyno į kraują.
Kaip įvesti žvakutę?
Prieš įvedant žvakutę, apsimaukite vienkartines pirštines.
Prieš naudojimą žvakutę galima šiek tiek sudrėkinti šiltu vandeniu.
Geriausia žvakutę įvesti gulint pacientui ant šono sulenktais keliais arba sėdint ant klozeto, pasilenkus į priekį.
Įveskite žvakutę kiek galima giliau, stebėkite, kad ji neišslystų atgal.
Po žvakutės įvedimo patariama 5- 10 min ramiai pagulėti.
Žvakutes laikykite ne aukštesnėje kaip 25 laipsnių temperatūroje.
Kuriuo galu įvesti žvakutę?
Žvakutė primena cilindrą – vienas galas – smailas, kitas – bukas. Rodos pati forma pasufleruoja, jog ji turi būti įvedama smailiuoju galu ir tai atrodo visiškai logiška. Tačiau atsiranda vis daugiau užsienio slaugytojų pastebėjimų, jog žvakutės turėtų būti įvedamos bukuoju galu. Pastebėta, jog įvedant žvakutę bukuoju galu, tiesiosios žarnos raukas užsidaro geriau ir greičiau aplink žvakutės smailiąją dalį, ji natūraliai pastumiama gilyn į žarnyną, tad mažiau galimybių išslysti jai atgal. Tokį metodą ypač dažnai taiko slaugytojai, dirbantys vaikų skyriuose. Slaugytojai pastebi, jog tada vaikams toks vaisto įvedimo būdas yra mažiau skausmingas bei nemalonus. Tuo tarpu specialistai teigia, jog žvakutė gali būti įvedama tiek smailiuoju, tiek bukuoju galu, nes žvakutė pagal apimtį yra storiausia per vidurį. Tad drąsiai naudokite abi puses, o jei bijote, kad žvakutė neišskuostų atgal, išbandykite bukąjį galą.
Mūsų pėdos tarsi medžio šaknys sujungtos su kūnu bei ištikimai jį nešioja visą gyvenimą, arba tol, kol pajėgia. Paskaičiuota, jog slaugytojas dieninės pamainos metu, dirbdamas 12 valandų, nukeliauja apie 8 km, o naktinės pamainos metu – apie 5 km, tad kasdien joms tenka išties nemažas krūvis. Tiesa, dauguma atkreipia dėmesį į savo pėdas tik tuomet, kai kažkas nutinka su jomis negerai. Ima kankinti pado ar didžiojo kojos piršto skausmas, kojos patinsta, atsiranda judesius ribojančių nuospaudų, pūslių, suskeldėję kulnai ar įauga nagai. O juk pėdos – vienas svarbiausių darbo įrankių mūsų darbe. Tad keletas patarimų kaip padėti savo pėdoms.
Pirmiausia – tinkama avalynė darbe
Niekada nepirkite batų į darbą vien todėl, kad jie jums gražūs ar gerai su jais atrodote. Rinkitės batus atsakingai. Visų pirma, koja turėtų jaustis patogiai naujuose batuose jau parduotuvėje, kurioje matuojatės. Dauguma batų dydžių šiuo metu yra 0,5 – 1 dydžiu pamažinti, tad nesivadovaukite vien tik skaičiais. Rinkitės tuos, kurie tinka jūsų pėdai. Jei apsiavę batą, dar galite įkišti vieną rankos pirštą už kulno, dydis jums tinkamas. Darbo batai negali būti visiškai plokščiu padu ar aukštu kulnu. Svarbu atkreipti dėmesį ar lankstus yra bato priekis bei aiškiai atskirtas kulnas ir priekinė pėdos dalis. Nusipirkę darbo batus, 3-5 dienas panešiokite juos namie bei įsitikinkite, jog jie jums tikrai tinka ir yra patogūs.
Turėkite darbe dvejus batus
Dirbant daugiau nei 8 valandas, įpusėjus pamainai, persiaukite batus. Ilgas vaikščiojimas tais pačiais batais vėliau gali sukelti problemų pėdose, kojose bei nugaroje. Tiesiog vieną dieną išbandykite tai ir pajusite didelį skirtumą.
Užsiriškite batų raištelius
Dauguma medikų, nešiojančių užrišamus batus darbo vietoje, vengia užsirišti raištelius arba užsiriša nepakankamai tvirtai. Per laisvai surišti batai gali sukelti pėdos skausmus, pažeidimus ir net kaulų lūžius. Skirkite laiko užsirišti raišteliams. Dienos bėgyje persiriškite juos iš naujo. Aktyviai judant, dėl sintetikos, esančios raišteliuose, jie atsilaisvina. Batas turi laikytis tvirtai ant kojos bei judėti kartu su ja, negali būti jokių atskirų mikrojudesių, nes tai gali išprovokuoti pėdos sužeidimus. Įspiriami batai turėtų būti nešiojami su atsargumu, juos apsimauti patogiau, tačiau funkcionalumo atžvilgiu jie nėra geriausias pasirinkimas.
Bėgimo bateliai
Tai labiausiai mėgstami ligoninės medikų batai. Jei nusprendėte rinktis būtent šio tipo batus, geriau rinkitės užrišamus raišteliais, o ne su lipdukais. Batus rinkitės parduotuvėje, kur galite pasimatuoti, o ne internetu. Atkreipkite dėmesį, jog batų užkulnis būtų pakankamai aukštas ir tvirtas, o koja pakankamai tvirtai „sėdėtų“ bate, batų priekį turėtų dengti tinklelis. Paskaičiuota, jog nubėgus apie 700 – 750 km, bėgimo batelius reikia keisti naujais. Ligoninėse toks atstumas įveikiamas per 5- 6 mėnesius. Nusidėvėję batai nebesaugo patikimai mūsų kojų, jie išlaisvėja ir gali išprovokuoti įvairias traumas. Nusipirkę batus, užsirašykite jų viduje pirkimo datą ir stebėkite kaip jaučiasi jūsų pėdos.
Kojinės
100 proc.medvilninės kojinės nėra geriausias pasirinkimas darbe. Rinkitės medvilnės ir sintetikos mišinį, tai geriau sugeria ir pašalina drėgmę. Vyresniame amžiuje labai tinka kojinės su pėdų „pagalvėlėmis“, ypač jei pėdų oda suskeldėjusi, pažeista.
Kompresinės kojinės iki kelių, pasižyminčios 15-20 mmHg kompresija, ypač tiks slaugytojams, kurie didžiąją dalį laiko praleidžia „ant kojų“ arba darbas yra išskirtinai sėdimas. Šios kojinės mažina sunkumą kojose, kojų patinimus bei jaučiamas mažesnis nuovargis kojose.
Plaukite kojas
Patarimas atrodo toks elementarus, tačiau ar dažnai vakare iš tikrųjų pasilenkiat vonioje, kad nusiplautumėte kojas ir pėdas. Juk dažniausiai tiesiog palendam po dušu ar pagulim šiltoje vonioje. O juk žmogaus pėdose slypi apie 250 tūkst.prakaito liaukų, kurios per dieną gali išskirti apie 180 ml prakaito. Plaukite kas vakarą kojas ir pėdas paprastu muilu. Skystas muilas, manoma, labiau sausina odą, tad reikėtų jo vengti. Nusiplovę, gerai nusausinkite rankšluosčiu ne tik pėdas, bet ir tarpupirščius – čia juk labiausiai tamsu, drėgna ir šilta – puiki terpė grybeliams veistis. Kojų nagus kirpkite trumpai. Ir kuo dažniau vaikščiokite basi.
Dmitry Kononenko fotografija
Viršsvoris
Kuo didesnis jūsų kūno svoris, tuo didesnė apkrova tenka pėdoms. Ėjimo metu kūno svoris padidėja net 30 proc. dėl stūmimo jėgos, o pėdos ne tik sugeria kiekvieną smūgį judesio metu, bet ir patiria didžiulę audinių įtampą. Dėl didelio svorio daugumai žmonių būna sunku susilenkti, norint apsiauti batus, todėl neretai jie renkasi laisvesnius, įspiriamus batus, kurie nėra labai saugūs kojoms.
Viršsvorio kamuojami žmonės neretai atsiduria užburtame rate – didesnis fizinis aktyvumas išprovokuoja pėdų, kojų skausmus, tad pradedama jo vengti, o vengiant fizinio krūvio, svoris dar labiau didėja. Norėdami sumažinti svorį bei išlikti fiziškai aktyvūs, rinkitės plaukimą, dviračių sportą. Tai padės sumažinti pėdų skausmus.
Kontrastinės vonelės
Jei po darbo kojos sutinusios ir jas maudžia, išbandykite kontrastines voneles kojoms. Pripildykite vieną vonelę karštu vandeniu, o kitą- šaltu. Patogiai atsisėskite ir pradžioje įmerkite kojas į karštą vandenį 3 min., po to perkelkite kojas į šaltą vandenį 10 sek – 1 minutę, tiek kiek galite toleruoti. Pakartokite šią procedūrą 2-3 kartus, visada užbaikite šalta vonele. Šiltas vanduo gerina kraujotaką, tuo tarpu šaltas vanduo sumažina patinimus. Galite į abi voneles įpilti 2-3 šaukšus natūralaus acto, jis mažina raumenų įtampą bei uždegimą.
Pėdų masažas
Ar žinojote, jog mūsų pėdose slypi virš 7000 nervinių galūnėlių, tad pėdų masažas atpalaiduojančiai veikia ne tik mūsų kojas, bet ir visą organizmą. Šis masažas ypač rekomenduojamas prieš miegą, po dušo ar vonios. Pėdų masažui naudokite jums patinkančio kvapo eterinį aliejų. Tai gali būti – levandų, eukalipto, pipirmėčių, rozmarino ir kt. Į delną įpilkite arbatinį šaukštelį natūralaus nerafinuoto aliejaus – alyvuogių, kokosų ir kelis lašelius eterinio aliejaus. Šį mišinį sušildykite savo delnuose ir patogiai įsitaisę pamasažuokite savo pėdas. Masažą rekomenduojama pradėti nuo dešinės pėdos. Švelniai įtrinkite pėdos viršutinę dalį, pamasažuokite kiekvieną pirštą, toliau pamasažuokite pėdos apatinę dalį, ypač skirkite dėmesį pėdos viduriui, teigiama, jog čia slypi širdies taškas. Vėliau tą patį atlikite su kairiąja pėda. Jei pėdos dažnai šąla, po masažo apsimaukite vilnones kojines ir eikite tiesiai į lovą.
Ar žinojote?
Kiekviena žmogaus pėda turi po 26 kaulus ( o tai sudaro ketvirtadalį žmogaus skeleto kaulų), 33 sąnarius, daugiau nei 100 sausgyslių ir raumenų.
Naktinis darbas labai kenkia jūsų sveikatai. Ilgą laiką dirbant naktimis didėja nutukimo, širdies ligų rizika, būdinga nuotaikų kaita, dažniau vargina virškinamojo trakto sutrikimai – vidurių užkietėjimas, diskomfortas skrandyje, didėja vėžinių susirgimų rizika, o ypač krūties vėžio.
Miego trūkumas gali didinti epilepsijos riziką, ypač žmonėms, kurie turi polinkį šiai ligai, o sergantiesiems cukriniu diabetu bei dirbant naktimis, būna sunku kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje. Patiriamas nuovargis po naktinės pamainos gali padidinti įtampą šeimoje, išprovokuoti konfliktus, skyrybas. Dirbantieji naktimis dažniau patenka į motorinių transporto priemonių avarijas, būdingos įvairios traumos darbe.
Tačiau nepaisant visų šių grėsmingų įspėjimų, mes ir toliau dirbame naktimis, nes naktinis darbas geriau apmokomas, nes dažnai naktinis darbas būna antras darbas norint išgyventi, nes neretai susiklosto tokia šeimyninė situacija, kai naktinis darbas būna vienintelė išeitis apskritai eiti į darbą, nes mes esam priversti dirbti šį darbą. Manau, kad priežasčių kiekvienas rastume dar daugiau. Tad ką daryti, kad sau kuo mažiau pakenktume?
Ruošiamės į darbą
Taigi, parą prieš naktinį darbą patariama būti kuo labiau fiziškai aktyviems – nueikite pasportuoti, paplaukiokite baseine, pabėgiokite, tvarkykitės namus. Fizinis aktyvumas pagerins bendrą savijautą bei paruoš kūną ilgesniam miegui prieš naktinę pamainą. Toliau siūloma rinktis vieną iš šių alternatyvų:
Vakare ilgai neinate miegoti, žiūrite televizorių, skaitote knygą, skambinate draugams, kurie gyvena kitoje laiko zonoje ar užsiimate kita jums miela veikla. Einate miegoti 3 val. ar vėliau, miegate kuo ilgiau dieną arba iki kol reikės eiti į darbą.
Einate miegoti jums įprastu metu, stengiatės pamiegoti šiek tiek ilgiau, pabudę pavalgote sočius priešpiečius, o prieš darbą dar kartą prigulate.
Darbe naktį tikrai norėsis valgyti, tad pasirūpinkite iš anksto sveikais užkandžiais. Apsilankykite sveiko maisto parduotuvėlėse prie jūsų namų bei pasidomėkite kokių sveikų užkandžių jie gali pasiūlyti. Paieškokite receptų internete. Sveikas maistas naktinės pamainos metu suteiks daugiau energijos, ištvermės bei seksis lengviau atlikti įvairias užduotis. Vėlyviesiems užkandžiams puikiausiai tiks salotos, riešutai, vaisiai, daržovės, granolos batonėliai, džiovinti vaisiai, varškė. Pirmenybę teikite maistui kuriame gausu baltymų, sudėtinių angliavandenių ir mažai riebalų. Venkite saldžių bandelių, spurgų, saldainių. Šie produktai sukelia staigų energijos antplūdį, kuris greitai atslūgsta, o vėliau kankina nuotaikos svyravimai, silpnumas.
Darbe
Mūsų kūnai gyvena dienos – nakties režimu valdomi nedidelio cirkadinio laikroduko, esančio smegenyse. Šis laikrodukas 24 valandas per parą reguliuoja širdies ritmą, kraujo spaudimą, kūno temperatūrą, virškinimą bei smegenų aktyvumą. Cirkadinis laikrodis nuolat fiksuoja kiek šviesos mes matome kiekvienu momentu. Vakare, pradėjus temti, šis laikrodis duoda smegenims signalą išskirti hormoną melatoniną, kuris organizmui liepia miegoti. Šio hormono kiekis kraujyje visą naktį išlieka gana aukštas, o ryte pradėjus švisti, jo ima mažėti ir per visą dieną išlieka žemas.
Dienos metu padidėja noradrenalino, acetilcholino – neurotransmiterių, kurie palaiko aktyvumą bei budrumą šviesiuoju paros metu. Tokie nuolatos reguliariai 24 valandas vykstantys procesai yra vadinami cirkadiniais ritmais. Dirbant naktimis organizmą verčiame dirbti ne pagal mūsų vidinį laikrodį, mes jį išbalansuojame.
Vienas iš ryškiausiai pastebimų cirkadinių ritmų rodiklių yra kūno temperatūros kitimas per parą. Labiausiai kūno temperatūra nukrinta 23-24 val bei išlieka pakankamai žema iki 4.30. Šiuo metu žmogui labiausiai norisi miego bei gali pasireikšti periferinės haliucinacijos (akies kampu gali matyti tai, ko iš tikro nėra), sunku prisiversti ką nors veikti.
Lisk Feng iliustracija
Norėdami sušildyti kūną bei išlaikyti budrumą nakties metu, gerkite kuo daugiau šiltų gėrimų. Jei praalkote, užkąskite, stenkitės užkandžiauti dažnai, nedidelėmis porcijomis.
Kofeinas taip pat padeda išlaikyti budrumą. Saikingai mėgaukitės kava, žalia ar juoda arbata, tačiau venkite toniuojančių gėrimų antroje nakties pusėje. Gerkite pakankamai vandens, jei kankins skysčių trūkumas, dirbti seksis sunkiau.
Jei skyriuje ramu, o pacientai miega, susiraskite užsiėmimo. Vieni slaugytojai imasi gaminti tvarsliavą, kiti pertvarko vaistų spintas, treti užsiima paviršių valymu, rytojaus tyrimų išrašymu, kiti skaito knygas, mezga, neria ir t.t. Svarbu, kad užsiėmimas nebūtų monotoniškas ir dar labiau nemigdytų. Puiku, jei naktinė pamaina atlieka tam tikrus dienos darbus, juk dažnai dienos metu vos spėjame suktis.
Didžioji dalis pacientų naktį miega, tad galima daugiau laiko skirti nemiegantiems pacientams. Atsisėskime ant lovos krašto, pakalbėkime, išklausykime. Gal žmogus jaudinasi dėl operacijos, procedūros, gal jį kankina kiti klausimai. Skirtas išskirtinis dėmesys bus didelė pagalba ne tik pacientui, bet ir kolegoms, dirbantiems dieną.
Fizinis aktyvumas taip pat padeda išblaškyti miegą. Pastebėta, jog apie 4 val ryto užeina nenumaldomas noras miegoti. Norėdami nuvyti nuovargį, pasirąžykite, atlikite paprastus tempimo pratimus, užlipkite ir nulipkite laiptais, padarykite keletą pritūpimų, pašokite klausydamiesi muzikos ausinukuose.
6.00 – 6.30 kūno temperatūra pradeda kilti. Dauguma darbuotojų, dirbančių naktimis, šiuo metu ima jausti energijos antplūdį. Tačiau ši energija yra trumpalaikė, noras miegoti bei nuovargis greitai pradeda imti viršų.
Pakeliui namo
Valio, pamaina baigėsi! Pagaliau mūsų laukia lova bei išsvajotas miegas, tačiau dar reikia saugiai grįžti į namus. Nepaisant nemiegotos nakties, organizmas, paveiktas šviesos, persijungs į dienos režimą. Norėdami sumažinti šviesos patekimą, po naktinės pamainos dėvėkite gerai tamsintus saulės akinius. Taip organizmas mažiau reaguos į dienos šviesą.
Ar pastebėjote, jog dažnai prieš pamainos perdavimą esate pilni energijos, žvalūs, tačiau sėdus prie vairo ir vykstant namo, nuovargis pradeda imti viršų? Būna sunku susikaupti kelyje, prastėja reakcija ir orientacija. Norėdami išvengti nelaimingų atsitikimų kelyje, rinkitės viešąjį transportą arba kooperuokitės su bendradarbiais bei stenkitės visą kelią palaikyti pokalbį su vairuotoju. Prisiminkite, jog būsena po nemiegotos nakties prilygsta lengvam girtumui.
Namuose
Saugiai grįžę į namus iš karto eikite miegoti. Nesinaudokite kompiuteriais, telefonais, dirbtinė šviesa trikdo jūsų miegą. Užtamsinkite kambarį kuriame miegosite, išjunkite telefono, durų skambučio garsus. Neprošal turėti ir ausų kamštukus, niekada negali žinoti, kada koks kaimynas imsis remonto darbų savo bute.
Toliau siūlomos dvi alternatyvos:
Miegame nuo 9 iki 13 – 14 val., pabudę pavalgome, išeiname į dienos šviesą, gyvename įprastinį gyvenimą ir einame miegoti taip kaip visada.
Miegame visą dieną ir naktį, prabudę atsigeriame vandens, lengvai užkandame ir vėl miegame iki kito ryto.
Nepaisant nuovargio ir pastangų užmigti dieną, cirkadinis laikrodis dirbs savo režimu, o 12 – 13 val kūno temperatūra pasieks patį piką. Šiuo metu organizmas gali duoti signalą, jog nori į tualetą bei apskritai seksis sunkiau miegoti. Nuo 14 – 17 val kūno temperatūra vėl nežymiai nukrinta. Šis jausmas pažįstamas daugeliui, kai po pietų užeina nenumaldomas noras pagulėti. Išnaudokite šį laiką papildomam miegui, jei tik yra tokia galimybė.
Ir dar, niekada nenaudokite alkoholio kaip migdomųjų. Taip, jis gali padėti užmigti, tačiau sutrikdo miego ritmą, tad pabudę nesijausite pakankamai pailsėję ir žvalūs.
Kaip išlaikyti pusiausvyrą šeimoje?
Lisk Feng iliustracija
Slaugytojai, dirbantys naktimis, dažnai jaučiasi izoliuoti bei atskirti nuo šeimos ir draugų. Dirbant kelias naktis iš eilės pasitaiko situacijų, jog su šeimos nariais tenka nesimatyti po kelias paras arba tik paskubomis prasilenkti. Arba situacija – vyras su vaikais ruošiasi iškylai gamtoje, o mamą kankina nuovargis po naktinės pamainos, miego trūkumas, apatija, prasta nuotaika, norisi tik gulėti lovoje ir nieko neveikti. Tokios situacijos dažnai baigiasi konfliktais, santykių ir pareigų aiškinimusi, atsiranda įtampa. Nepalankus psichologinis klimatas šeimoje, paveikia ir vaikus, vaikai gali imti pradėti kaltinti save. Labai svarbu kalbėtis su savo vaikais bei paaiškinti, kodėl mamytė ar tėvelis jų prieš naktį neapkamšo ir nepaskaito pasakos, kodėl mamytė ar tėvelis turi būtinai pamiegoti dieną ir jiems būtina ramybė. Svarbu, kad abu tėvai skirtų kokybiško laiko savo vaikams, kad vienas kitą pavaduotų tada, kai vienas iš jų dirba. Norėdami atkurti santykius su sutuoktiniu, partneriu, iš anksto susiplanuokite pasimatymus, kur galėtumėte pabūti vieni, pasikalbėti, nuveikti kažką įdomaus. Svarbu nenuleisti rankų, juk vežimas važiuoja keturiais ratais, taip ir šeimoje kiekvieno nario pastangos yra būtinos, norint išlaikyti puikius santykius.
Numigti darbe?
Daugelis gydymo įstaigų savo darbuotojams draudžia miegoti naktinės pamainos metu. Turime būti žvalūs, darbingi, visada pasiruošę atlikti savo pareigas. Tačiau daugybė studijų atskleidė, jog yra tiesioginis ryšys tarp medicinos darbuotojų nuovargio bei nesugebėjimo tinkamai atlikti savo užduotis, o dėl to gali atsirasti įvairiausių klaidų – neteisingai dozuojami vaistai, supainiojami vaistai, nepastebimi reikšmingi paciento sveikatos būklės pokyčiai, neteisingai interpretuojami tyrimai, atsiranda grėsmė susižaloti aštriais įrankiais, adatomis, nepakankamai rūpinamasi dezinfekcija ir infekcijos kontrole.
Daugiau nei prieš 10 metų, NASA tyrimai atskleidė, jog 40 minučių miegas pilotams ir astronautams 34 proc.pagerina gebėjimus atlikti įvairias užduotis bei 54 proc. padidina budrumą. O 6 minučių miegas gerina atminties darbą. Tad kai kurios užsienio gydymo įstaigos yra įteisinusios 15-20 minučių miego poilsį slaugytojams, tikima, jog tai pagerina ne tik darbuotojų sveikatą, bet ir pacientų saugumą.
